Pranašas yra religinis asmuo, kurio ypatingą statusą lemia įkvėpimas ir dvasinė būklė, leidžianti jam kalbėti dievybės vardu. Graikiškas žodis „prophetes“ reiškia tiek „skelbėją“, tiek „pranašautoją“, kas atspindi dvejopą pranašo vaidmenį – perduoti dievišką žinią ir perspėti apie ateitį. Pranašystės reiškinys dažnai siejamas su ekstaze ar transu, kai pranašas praranda savimonę ir tampa kanalu dievybės valiai ar žiniai atskleisti. G. van der Leeuw pastebi, kad pranašo būsena yra tarsi „apsėdimo svaigulys“, kai jis praranda individualų suvokimą ir tampa įrankiu aukštesnei jėgai.
Pranašų veikla apima ne tik ateities pranašavimą, bet ir moralinį, socialinį ar religinį žmonių gyvenimo vertinimą. Nuo seniausių laikų įvairiose civilizacijose egzistavo orakulai, kurie pranašaudavo, remdamiesi dievų valia ar dangaus ženklų interpretacija. Babiloniečiai spėdavo ateitį iš aukojamų gyvūnų kepenų, graikai – iš paukščių skrydžio, o romėnai – iš haruspikų atliekamų apeigų. Delfų Pitija ir keltų filidai buvo žinomi dėl savo gebėjimo perduoti orakulines žinutes, kurias dažnai laikydavo dievybių įkvėptais atsakymais.
Baltų kraštuose taip pat egzistavo pranašavimo tradicija. Adomas Brėmenietis rašė, kad kuršiai turėjo daugybę augūrų ir nekromantų, kuriuos konsultuodavo ne tik vietiniai, bet ir žmonės iš tolimų kraštų. Lietuvių istoriniai šaltiniai liudija apie pranašavimo būdus, kai burtai buvo metami norint numatyti karo baigtį ar apsisaugoti nuo priešų. Pavyzdžiui, Petras Dusburgietis aprašė, kaip lietuviai mūšio metu burtų pagalba spėdavo apie galimą pasalą.
Pranašavimas nėra vienodas visose religijose. Pranašo misija tampa religine tada, kai jis veikia kaip dievybės atstovas, perduodantis jos valią. Pranašas ne tik prognozuoja ateitį, bet ir kreipia žmonių dėmesį į moralės nuosmukį, religines klaidas ar socialinę neteisybę. Jo žodžiai dažnai turi įspėjimo arba pamokymo prasmę, o pati pranašo būsena – nuasmeninta, nes jis kalba ne savo, bet dieviškos jėgos vardu. Šventajame Rašte pranašai dažnai liudija, kad jų žodžiai yra įkvėpti Dievo. „Viešpats man tarė: eik ir sakyk tautai“ (Iz 6, 9) arba „Viešpats kalbėjo man“ (Jer 16, 1) yra tipiški pranašų liudijimai.
Pranašų institutas ypatingai ryškus monoteistinėse religijose. Judaizme pranašai, tokie kaip Izaijas, Jeremijas ar Ezechielis, buvo dieviškos kritikos instrumentai, kurie perspėdavo Izraelio tautą dėl jų moralinių ar religinių klaidų. Krikščionybėje Jėzus laikomas pranašų tradicijos kulminacija, kuris ne tik skelbė Dievo žodį, bet ir įvykdė išganymo pažadus. Islame Mahometas yra laikomas „pranašų antspaudu“, t. y. paskutiniu pranašu, per kurį buvo apreikšta Dievo valia. Musulmonai taip pat pripažįsta kitus pranašus, tokius kaip Abraomas, Mozė ar Jėzus, laikydami juos svarbiais Dievo pasiuntiniais.
Pranašai egzistavo ir kitose tradicijose. Zaratustra, senosios Irano religijos reformatorius, buvo vienas pirmųjų monoteistinių pranašų, skelbusių Ahura Mazdos karalystės atėjimą ir kritikuojančių senąją religiją. Jo misija, kaip ir daugelio kitų pranašų, buvo ne tik skelbti ateitį, bet ir reformuoti visuomenę.
Pranašai dažnai susidurdavo su pasipriešinimu, nes jų žinia ne visada būdavo patogi. Musulmonų tradicijoje teigiama, kad pasaulyje buvo net 124 tūkstančiai pranašų, iš kurių tik nedidelė dalis buvo plačiai pripažinti. Jie liudija apie religinę įvairovę, tačiau jų bendras bruožas – nuolatinis siekis atkreipti žmonių dėmesį į dievišką valią ir moralinius principus. Pranašų misija atspindi religinę ir socialinę atsakomybę, kurią jie prisiima kaip tarpininkai tarp dievybės ir žmonių.