Potestas divina (lot. „dieviškoji galia“) yra teologinis terminas, kuris nurodo Dievo absoliučią ir visagalę valdžią visoje kūrinijoje. Ši galia kyla iš Dievo esmės kaip Kūrėjo, kuris valdo visus dvasinius ir materialius dalykus. Potestas divina yra laikoma aukščiausia valdžia, kuri pranoksta bet kokią žmogaus ar institucijos galią, nes ji kyla iš paties Dievo kaip aukščiausiojo Būties šaltinio.
Teologinė reikšmė: Potestas divina atspindi Dievo suverenitetą ir veikimą pasaulyje. Šventajame Rašte ši galia yra ne kartą akcentuojama, pavyzdžiui, Pradžios knygoje, kur pasakojama apie Dievo kūrybos aktą: „Dievas tarė: ‘Tebūnie šviesa!‘ Ir atsirado šviesa“ (Pr 1, 3). Šios eilutės parodo, kad Dievas yra absoliutus Kūrėjas, kuris vien savo valia gali sukurti ar perkeisti bet kokią tikrovę.
Dievo galia taip pat reiškia Jo teisę įstatyti moralinius dėsnius, pagal kuriuos žmogus turi gyventi. Mozės Įstatymas ir Kristaus Evangelija yra pavyzdžiai, kaip potestas divina apreiškia Dievo valią žmonijai. Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašė: „Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“ (Rom 13, 1), pabrėždamas, kad net ir žemiškoji valdžia turi savo šaknis Dievo dieviškojoje galybėje.
Potestas divina ir potestas humana: Teologijoje dažnai skiriama potestas divina (dieviškoji galia) ir potestas humana (žmogiškoji galia). Dieviškoji galia yra absoliuti, nepriklausoma ir neapribota, o žmogiškoji galia yra ribota ir pavesta žmonėms kaip dalis jų atsakomybės kūrinijoje. Potestas humana, pvz., Bažnyčios hierarchinė valdžia, turi savo autoritetą iš potestas divina. Tai reiškia, kad Bažnyčios galia valdyti, mokyti ir šventinti kyla iš Kristaus, kuris yra Dievo įsikūnijimas.
Potestas divina Bažnyčios mokyme: Viduramžių teologai, tokie kaip Tomas Akvinietis, daug dėmesio skyrė potestas divina analizei. Jis pabrėžė, kad Dievo galia yra iš esmės teisinga ir neatskiriama nuo Jo meilės. Tomas rašė, kad Dievas, būdamas visagalis, niekada neveikia prieš savo prigimtį – Jo veiksmai visada yra teisingi ir siekia žmonių išganymo.
Bažnyčia mokė, kad potestas divina reiškiasi ne tik Dievo kūrybos aktuose, bet ir išganymo istorijoje. Pavyzdžiui, sakramentai laikomi tiesioginiu Dievo veikimu per Bažnyčią. Šventajame Mišių sakramente potestas divina pasireiškia per kunigo veiksmus, kai paprasta duona ir vynas perkeičiamas į Kristaus Kūną ir Kraują.
Potestas divina ir laisva valia: Svarbu paminėti, kad potestas divina nereiškia, jog Dievas prievarta valdo žmogų ar pasaulį. Krikščioniškoje teologijoje Dievo galia gerbia žmogaus laisvą valią. Dievas kviečia žmogų bendradarbiauti su Jo planu, tačiau žmogus gali laisvai priimti arba atmesti Jo kvietimą. Tai matyti Evangelijoje pagal Joną, kur sakoma: „Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5). Tai simbolizuoja, kad Dievo galia visada išlieka, bet gerbia žmogaus pasirinkimus.
Potestas divina ir apokaliptinė perspektyva: Apokaliptiniuose Rašto tekstuose potestas divina dažnai apibūdinama kaip galutinė Dievo pergalė prieš blogį. Apreiškime Jonui pabrėžiama, kad Dievas yra visatos Viešpats, kuris galutinai sunaikins nuodėmę, mirtį ir Šėtoną. Dievo galia įgyvendins teisingumą ir atkurs kūriniją.
Apibendrinimas: Potestas divina yra centrinė krikščioniškosios teologijos sąvoka, kuri pabrėžia Dievo suverenitetą, meilę ir teisumą. Ji parodo, kad viskas pasaulyje priklauso nuo Dievo valios, tačiau Jo galia visada siekia žmonių išganymo ir kūrinijos atnaujinimo. Šis terminas įpareigoja tikinčiuosius gyventi pagal Dievo valią, pasitikėti Jo vedimu ir atsiduoti Jo begalinei išminčiai bei meilei.