Pliuralizmas, kaip sąvoka, yra įvairiai aptariamas religijos studijose, filosofijoje ir politinėje teorijoje. Daugelyje šiuolaikinių diskusijų vartojamas norint apibūdinti idėją, kad pasaulyje egzistuoja daugybė gyvų tradicijų, pasaulėžiūrų ir interpretacijų, kurios nusipelno pagarbos. Vienas terminų variantas siejamas su lotynišku „pluralis“, nurodančiu į „daugiskaitą“ arba „įvairumą.“ Griežtai teologinėse diskusijose toks reiškinys glaudžiai susijęs su religine įvairove. Mokslininkai nagrinėja fenomeną, kuriame kelios religijos egzistuoja vienoje visuomenėje, išlaikydamos lygiavertį statusą ar bent jau gerbdamos viena kitą.
Minimoje srityje religijų tyrinėtojai pabrėžia, kad pliuralistiniai požiūriai neretai atsiranda kaip atsakas į kultūrinę globalizaciją, migracijos srautus ir poreikį pripažinti kitokį dvasinį kelią. Dalis teologų linkę manyti, kad pliuralizmas sukuria erdvę realiam dialogui, o ne vien konkurencijai tarp religijų. Kai kurie dvasiniai mokytojai mato jame būdą plėsti suvokimą, pripažįstant, kad tiesos blyksniai gali egzistuoti įvairių tradicijų rėmuose. Tai nesunkiai pastebima tiek krikščionybėje, tiek budizme, tiek islame, kur atsiranda asmenų, laikytinų atvirais kitokioms pasaulėžiūroms. Vis dėlto egzistuoja konservatyvių krikščionių, islamo ar kitų tikėjimų atstovų, kurie teigia, kad viena religija turi išlaikyti pranašumą. Tokios diskusijos rodo, kad pliuralizmo samprata nėra vienareikšmė.
Kai kurie teologai aiškina, kad pliuralizmas nelinkęs naikinti skirtingų doktrinų. Jis siekia atnešti daugiau supratimo bei pagarbos, išsaugant skirtingas vertybes ir papročius. Kai kurios religinės bendruomenės, priimančios pliuralistinę nuostatą, dažnai rengia tarpreliginio dialogo programas, siekdamos geriau pažinti kitus tikėjimus. Pavyzdžiui, miesto bažnyčios gali bendradarbiauti su mečetėmis arba sinagogomis, organizuodamos bendrus labdaros renginius. Toks bendradarbiavimas veikia ne vien oficialių susitarimų lygmeniu, bet kartais net ir kasdieniuose susitikimuose, kai bendruomenių nariai dalijasi iššūkiais ir džiaugsmais.
Religijoje praktinis pliuralizmo aspektas gali reikštis nuostatų formavimu, kai skirtingų konfesijų atstovai pripažįsta, jog kitose tradicijose esama vertingos teologinės įžvalgos. Pastaraisiais amžiais katalikų Bažnyčioje atsirado dokumentų, kur pripažįstama, kad nekrikščioniškose religijose aptinkamos teisingos vertybės. Kitur budizmo ar induizmo mokytojai, keliaudami po Vakarų šalis, skleidžia pažiūrą, kad žmogiškoji patirtis, o ne oficiali priklausomybė vienai religijai, suteikia galimybę ieškoti dvasinės bendrystės. Vienais atvejais tokie įsitikinimai vertinami pozityviai, kitais sukeliami ginčai dėl tradicijos ribų.
Visuomeniniame diskurse pliuralizmas aptariamas ir politinėje plotmėje, nes daugiatautės valstybės stengiasi sukurti demokratines taisykles, leidžiančias skirtingų religijų atstovams burtis be suvaržymų. Jungtinėse Valstijose konstitucijos principai, gerbiantys tikėjimo laisvę, vadinami pliuralistinės tvarkos pamatu. Kitose šalyse garantuojamas valstybinis neutralumas religinių grupių atžvilgiu, numatant lygias sąlygas visoms bendruomenėms. Be to, mokyklose mėginama ugdyti supratimą, kad pasaulyje gausu skirtingų tikėjimo formų ir ritualų, kurie gali sugyventi tarpusavyje.
Kai kuriuose moksliniuose tyrimuose nagrinėjamos priežastys, skatinančios pliuralizmo plėtrą. Pasaulis keičiasi, technologijos paspartina kultūrinę sąveiką, žmonės migruoja, su savimi nešdami papročius ir dievatikius į naujas erdves. Daug kas laiko pliuralizmą natūraliu žingsniu siekiant taikos ir stabilumo, tačiau egzistuoja ir kritikos, kurią dažnai išsako religiniai fundamentalistai. Pagal juos pernelyg platus atvirumas gali iškreipti arba sumenkinti tradicijos grynumą. Vis dėlto atviros visuomenės paprastai siekia atrasti pusiausvyrą, kur kiekviena dvasinė kryptis turi teisę gyvuoti, bet niekas negali dominuoti kitų sąskaita.
Religijos studijų specialistai pabrėžia, kad pliuralizmas gali skatinti naujas bendrystės formas, nes savitarpio supratimas padeda išvengti konfliktų. Nėra vieno universalaus modelio, kaip jį įtvirtinti, bet teologinės diskusijos, bendruomenių partnerystės ir atvira švietimo politika nurodo kelią, vedantį į didesnę tarpkultūrinę darną.