Piligrimai yra žmonės, kurie keliauja į šventas vietas, dažnai siekdami dvasinės patirties, atgailos ar religinių tikslų. Ši praktika yra įprasta daugelyje religijų ir kultūrų, ir ji turi ilgą istoriją, siekiančią senovę. Piligrimystės tikslai ir formos gali skirtis priklausomai nuo religijos, tačiau visoms piligrimystėms būdinga bendroji motyvacija – ieškoti dvasinio augimo, sustiprinti tikėjimą ir pasiekti asmeninį išsivadavimą.
Krikščionybėje piligrimystė dažnai susijusi su kelionėmis į šventas vietas, tokias kaip Jeruzalė, Romą ar Santiago de Compostela. Šios kelionės gali būti laikomos išpažinties arba maldos aktai. Piligrimai dažnai tiki, kad lankydamiesi šiose vietose jie gali gauti Dievo malonę, patirti stebuklus ar gauti dvasinę stiprybę.
Islamo religijoje piligrimystė į Meką yra viena iš penkių pagrindinių religinių pareigų, žinomų kaip „Arkan al-Islam“. Hajj, kaip šis piligrimystės procesas vadinamas, turi būti atliktas bent kartą gyvenime kiekvienam suaugusiam musulmonui, jei jie turi tam fizinių ir finansinių galimybių. Mekos piligrimystė yra ne tik religinis aktas, bet ir svarbi socialinė ir kultūrinė patirtis.
Hinduizme piligrimystė į šventas upes ir miestus, tokius kaip Ganga, Varanasis ir Haridwar, yra laikoma šventu ritualu, kuris padeda išvalyti sielą ir nuodėmes. Piligrimai dažnai dalyvauja ceremonijose ir apeigose, tikėdami, kad tai prisidės prie jų dvasinės gerovės ir galimybės pasiekti mokšą – išsivadavimą iš gyvenimo ciklo.
Džainizme piligrimystė į šventus vietas, tokias kaip Palitana, yra svarbi religinių praktikų dalis. Šie keliai dažnai apima rimtą atgailos ir dvasinio tobulėjimo procesą.
Piligrimystė visose religijose dažnai būna asmeninė kelionė, kuri skatina savirefleksiją, dvasinį augimą ir tikėjimo stiprinimą. Nors skirtingos religijos ir kultūros turi savų šventų vietų ir praktikos formų, bendras piligrimystės principas yra siekis gilesnio dvasinio ryšio ir supratimo.