Pelagijonizmas yra ankstyvųjų krikščionybės laikų teologinė erezija, pavadinta pagal britų vienuolį Pelagijų, gyvenusį IV–V a. Jis teigė, kad žmogus turi laisvą valią ir savo pastangomis gali pasiekti išganymą, nepriklausomai nuo Dievo malonės. Pelagijonizmas buvo laikomas priešingu krikščioniškam mokymui apie pirminę nuodėmę ir Dievo malonės būtinumą žmogaus išganymui.
Pagrindinės Pelagijaus ir pelagijonizmo idėjos:
- Laisvoji valia: Pelagijus mokė, kad žmogus turi visišką laisvą valią ir pats gali rinktis tarp gėrio ir blogio, nepriklausomai nuo Dievo malonės. Jis teigė, kad žmogaus nuodėmės nepriklauso nuo Adomo pirminės nuodėmės.
- Pirminė nuodėmė: Pelagijonizmas neigė, kad Adomo pirminė nuodėmė paveikė visą žmoniją. Pelagijus tvirtino, kad Adomas buvo tik blogo pavyzdys, kurį kiti žmonės gali pasirinkti ar ne, bet jo nuodėmė nėra paveldima. Taigi, naujagimiai gimsta be nuodėmės, gryni ir nekalti.
- Žmogaus pastangos: Pelagijus pabrėžė žmogaus moralinį tobulėjimą ir gerus darbus, sakydamas, kad Dievo malonė nėra būtina žmogui tapti šventu ar išgelbėtu. Anot jo, Dievo įsakymai yra pilnai įvykdomi žmogaus pastangomis.
- Kristaus pavyzdys: Pelagijonizme Kristus laikomas ne tik Gelbėtoju, bet ir moraliniu pavyzdžiu. Pelagijus teigė, kad žmonės turėtų sekti Kristaus gyvenimo pavyzdžiu ir to pakanka jų dvasinei gerovei.
Kova su pelagijonizmu
Krikščionių Bažnyčia greitai suprato, kad pelagijonizmas prieštarauja krikščioniškam mokymui apie Dievo malonės būtinumą. Vienas pagrindinių pelagijonizmo kritikų buvo šventasis Augustinas iš Hipono, kuris teigė, kad be Dievo malonės žmogus negali įveikti nuodėmės ir išsigelbėti. Augustinas aiškino, kad visi žmonės gimsta su pirminės nuodėmės žyme ir yra visiškai priklausomi nuo Dievo malonės, kuri yra būtina norint gyventi dorą gyvenimą ir būti išgelbėtu.
Pelagijonizmas buvo oficialiai pasmerktas Bažnyčios keliuose susirinkimuose. 418 metais Kartaginos Bažnyčios susirinkimas paskelbė Pelagijaus mokymus erezija, o popiežius Zosimas šią poziciją patvirtino. Vėliau pelagijonizmas buvo pasmerktas ir 431 metų Efezo Visuotiniame Bažnyčios susirinkime.
Citatos apie pelagijonizmą:
Šv. Augustinas, kovodamas su pelagijonizmu, sakė:
- „Be manęs jūs negalite nieko nuveikti“ – jis šia Evangelijos Jono (15:5) citata norėjo pabrėžti, kad be Dievo malonės žmogus yra bejėgis vykdyti Dievo įsakymus ar pasiekti išganymą.
Iš šv. Augustino veikalo „Apie malonę ir laisvą valią“:
- „Dievo įsakymai neįvykdomi be Jo pagalbos. Dievo įsakymai ne dėl to duoti, kad žmogus pats savo jėgomis galėtų juos įvykdyti, bet kad jis maldautų malonės ir galėtų išvysti, koks vargingas jis be Dievo pagalbos.“
Kartaginos Bažnyčios susirinkimas (418 m.):
- „Visi žmonės yra gimę su gimtąja nuodėme, ir niekas negali pasiekti išganymo be Dievo malonės.“
Šie pareiškimai rodo, kaip Bažnyčia pabrėžė Dievo malonės svarbą išganymui, neigė Pelagijaus mokymus apie žmogaus gebėjimą tobulėti ir pasiekti šventumą vien savo jėgomis.