Pelagianizmas yra teologinė kryptis, kilusi iš IV–V amžių sandūros, kurios pagrindinis mokymas siejamas su britų vienuoliu Pelagijumi. Šis mokymas buvo grindžiamas žmogaus laisvos valios ir moralinio savarankiškumo idėjomis, pabrėžiant, kad žmogus gali savo jėgomis gyventi teisų gyvenimą ir pasiekti išganymą be būtinos Dievo malonės pagalbos. Pelagianizmo doktrina sukėlė daug diskusijų ir konfliktų ankstyvojoje Bažnyčioje, ypač su Augustinu, kuris tapo pagrindiniu šios krypties kritiku.
Pelagijus mokė, kad žmogus, nors ir paveiktas nuodėmės, iš esmės yra laisvas pasirinkti tarp gėrio ir blogio. Jis teigė, kad žmogaus prigimtis nėra sugadinta pirmapradės nuodėmės, kaip buvo mokoma tradicinėje krikščionybės doktrinoje. Pasak Pelagijaus, Adomo nuodėmė paveikė tik jį patį, o ne visą žmoniją. Todėl kiekvienas žmogus gimsta nekaltas ir turi galimybę, pasitelkdamas savo laisvą valią, pasirinkti teisingą kelią.
Pelagijus taip pat pabrėžė moralinės atsakomybės svarbą. Jis mokė, kad Dievo įsakymai yra įvykdomi ir kad žmogus privalo stengtis gyventi šventą gyvenimą. Dievo malonę Pelagijus suprato kaip žmogaus sugebėjimą rinktis gėrį, o ne kaip būtinybę išganymui. Šis požiūris buvo priešingas Augustino mokymui, kuris teigė, kad dėl pirmapradės nuodėmės žmogaus prigimtis yra visiškai sugadinta ir be Dievo malonės žmogus yra nepajėgus išsigelbėti.
Pelagianizmo idėjos susidūrė su dideliu pasipriešinimu. Augustinas, kuris stipriai pabrėžė Dievo malonės svarbą išganymui, kritikavo Pelagijų už tai, kad jo mokymas sumenkina Kristaus aukos reikšmę ir sukelia pavojų žmonių išganymui. Anot Augustino, žmogus, būdamas nusidėjėlis, negali pats savęs išgelbėti; tik per Dievo malonę ir Jėzaus Kristaus auką žmogus gali būti atstatytas į tinkamą santykį su Dievu.
Pelagianizmas buvo oficialiai pasmerktas 418 m. Kartaginos sinode, kur buvo paskelbta, kad žmogus yra gimęs su pirmaprade nuodėme, o išganymui būtina Dievo malonė. Nepaisant to, pelagianizmo idėjos neišnyko visiškai, o vėliau atsirado pusiau pelagianizmas – modifikuota šių mokymų forma, kuri pripažino žmogaus ir Dievo bendradarbiavimą išganymo procese.
Pelagianizmo istorija yra svarbus etapas krikščioniškoje teologijoje, nes ji atskleidė esminius klausimus apie žmogaus prigimtį, nuodėmę ir malonės svarbą. Diskusijos tarp pelagianizmo ir Augustino mokymo suformavo daugelį teologinių pagrindų, kurie iki šiol daro įtaką krikščioniškajam tikėjimui. Šis konfliktas taip pat parodė Bažnyčios pastangas rasti pusiausvyrą tarp žmogaus atsakomybės ir Dievo veikimo išganymo plane.