Pantokratorius yra graikų kalbos žodis, kuris reiškia „visavaldis“ arba „visatos valdovas“ (graikiškai „παντοκράτωρ“, sudarytas iš „πάντο“ – „viskas“ ir „κράτος“ – „valdžia“ arba „galia“). Šis terminas daugiausia naudojamas krikščioniškoje teologijoje ir mene apibūdinti Jėzų Kristų kaip visatos valdovą, kuris turi absoliučią galią ir autoritetą valdyti visą kūriniją.
Pantokratoriaus vaizdinys yra labai svarbus ortodoksinėje ikonografijoje, ypač Bizantijos tradicijoje. Kristus Pantokratorius dažnai vaizduojamas šventovių kupoluose arba ikonose, laikantis Evangeliją vienoje rankoje, o kita ranka laiminantis. Šis vaizdas simbolizuoja Jėzaus dieviškąją prigimtį ir Jo valdžią visai visatai.
Pantokratoriaus ikona yra viena iš svarbiausių ir žymiausių krikščioniškų ikonų. Ji vaizduoja Jėzų ne tik kaip gailestingąjį Gelbėtoją, bet ir kaip Teisėją bei Visatos Valdovą, kuris teisingai ir galingai valdo kūriniją. Ši ikona dažnai randama Rytų ortodoksinėse bažnyčiose, ypač šventyklose, kur Kristus Pantokratorius vaizduojamas šventovės kupole arba altoriaus viršuje. Tai pabrėžia Jėzaus viešpatavimą ne tik bažnyčios erdvėje, bet ir visatoje.
Teologinė reikšmė:
Pantokratoriaus vaizdas ir samprata grindžiama Naujojo Testamento tekstais, ypač Apreiškimo Jonui knyga, kur Kristus yra apibūdinamas kaip Teisėjas, kuris ateis pasaulio pabaigoje vykdyti paskutinio teismo: „Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis“ (Apr 1, 8).
Pantokratorius taip pat simbolizuoja Kristaus dieviškumą ir Jo amžinąjį buvimą kaip visatos Kūrėjo ir Valdovo. Jis vienu metu yra ir gailestingas, ir teisingas, ir ši dviguba prigimtis (Dievo ir žmogaus) yra esminė krikščioniškajai Kristaus sampratai.
Ikonografijoje Pantokratorius dažnai vaizduojamas su griežta, tačiau gailestingumo persmelkta išraiška, simbolizuojant dieviškąją teisybę ir žmogaus išganymo galimybę. Kristus Pantokratorius stovi virš visų žemiškųjų valdžių ir atspindi Jo aukščiausiąjį autoritetą.