Palingenesija yra terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžių „πάλιν“ (palin), reiškiančio „vėl“ arba „iš naujo“, ir „γένεσις“ (genesis), reiškiančio „gimimas“ arba „kilmė“. Tai reiškia „atgimimą“ arba „naują pradžią“. Religijoje ir filosofijoje palingenesija apibūdina idėją apie atsinaujinimą ar atgimimą tiek individualiame, tiek kosminiame lygmenyje.
Krikščionybėje palingenesija dažnai siejama su dvasiniu atgimimu, krikštu ir atsivertimu. Jėzaus mokyme, ypač pagal Evangeliją pagal Matą (19:28), šis terminas naudojamas apibūdinti „naują pasaulio atgimimą“, kai pasaulis bus atnaujintas ir atpirktas per Dievo planą. Krikščionių teologijoje tai susiję su idėja, kad po teismo dienos pasaulis bus atkurtas, ir tai bus naujos, tobulos būties pradžia.
Palingenesija taip pat egzistuoja filosofijoje, ypač stoikų ir neoplatonikų mąstyme, kur ji reiškia kosmoso ciklinį atsinaujinimą. Pagal stoikus, visata periodiškai sunaikinama ir vėl gimsta iš naujo per procesą, vadinamą „kosmine palingenesija“. Tai yra amžino cikliškumo idėja, kurioje pasaulis nuolat atsinaujina per gaisrus ar kitus katastrofiškus įvykius, po kurių jis sugrįžta į buvusią būseną.
Budizme ir induizme palingenesija gali būti panaši į reinkarnacijos idėją, kai po mirties siela atgimsta naujame kūne, taip pat tęsiama dvasinė kelionė, kol siela pasiekia išsilaisvinimą.
Taigi, palingenesija yra universali idėja, kuri peržengia įvairias religines ir filosofines sistemas, apimanti tiek individualaus atgimimo, tiek visatos ciklinio atsinaujinimo tematiką.