Pakartoto įstatymo knyga: Įstatymų pakartojimas ir sandoros atnaujinimas
Pakartoto įstatymo knyga, dar vadinama Deuteronomija, yra penktoji ir paskutinė Mozės knyga (Pentateucho dalis) tiek Senajame Testamente, tiek Tanache (žydų šventraštyje). Ši knyga turi ypatingą reikšmę, nes joje Mozė iš naujo perteikia Dievo įstatymus ir nurodymus naujai izraelitų kartai prieš jiems įžengiant į pažadėtąją Kanaano žemę.
Knygos struktūra apima keletą Mozės kalbų, skirtų tautai prieš jo mirtį. Izraelitų kelionė per dykumą artėja prie pabaigos, o Mozė primena tautai jų istoriją, patirtus sunkumus, Dievo stebuklus ir Jo malonę. Pakartoto įstatymo knyga vadinama „pakartotu įstatymu“, nes Mozė pakartoja ir patikslina daug anksčiau pateiktų įstatymų ir nurodymų, kuriuos Dievas suteikė izraelitams Sinajaus kalne.
Knyga apima ne tik moralinius ir religinius įstatymus, bet ir civilinius bei socialinius nurodymus, kaip izraelitai turi elgtis naujoje žemėje. Knygoje pateikiami tokie svarbūs įsakymai kaip meilės Dievui įsakymas (Šema): „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu stiprumu“. Šis įsakymas tapo kertiniu žydų ir krikščionių tikėjimo principu.
Pakartoto įstatymo knygoje taip pat išskiriamas dėmesys sandorai tarp Dievo ir izraelitų. Dievas primena, kad jei izraelitai laikysis Jo įsakymų, jie bus palaiminti, tačiau jei jie nusigręš nuo Dievo ir nepaklus Jo nurodymams, juos užklups nelaimės ir tremtis. Mozė ragina tautą likti ištikima Dievui ir atsiminti Jo didžius darbus jų naudai.
Svarbi knygos dalis yra Mozės atsisveikinimas su tauta ir jo mirties aprašymas. Nors Mozė dėl savo nepaklusnumo negali įžengti į pažadėtąją žemę, jis užbaigia savo misiją perduodamas vadovavimą Jozuei, kuris ves izraelitus į Kanaano žemę.
Pakartoto įstatymo knyga pabrėžia Dievo ištikimybę ir sandoros su Jo tauta svarbą. Tai kvietimas laikytis Dievo įsakymų, moralinių principų ir išlaikyti tikėjimą, kad būtų palaiminti jų gyvenimai pažadėtoje žemėje.