Osana laikomas ypatingu žodžiu, užrašytu Evangelijose, kuriose minimas Jėzaus triumfinis atėjimas į Jeruzalę. Pats terminas siejamas su hebrajiška išraiška “hosianna” – maldavimu išgelbėti arba prašymu suteikti išganymą. Rytietiškoje kalbinėje aplinkoje žodžio reikšmė turėjo prasmę, artimą maldai “prašome, gelbėk mus”. Krikščionių bendruomenės kontekste Osana asocijuojamas su džiugiu pagarbinimu ir Viešpaties šlovinimu. Tekstuose, kuriuose pasakojama apie Jėzaus kelionę į Jeruzalę, žmonės sveikina atvykstantį Viešpatį, dėkodami už galimybę sutikti ilgai lauktą Mesiją.
Rašytiniai šaltiniai rodo, kad hebrajų kalboje tai buvo išraiška, kuri iš pradžių reiškė gana aistringą pagalbos šauksmą. Žmogus, esantis sunkioje padėtyje, šaukdavosi Dievo, vildamasis, kad malda bus išklausyta. Vėliau reikšmė transformavosi į džiugų pagarbinimą bei vilties kupiną deklaraciją: “Tepadeda Viešpats” arba “Teateina išgelbėjimas”. Evangelijoje pagal Matą, Morkų ir Joną pabrėžiama, kad Jeruzalės gyventojai, pamatę ateinantį Jėzų, išreiškė pagarbą tardami Osana, barstydami kelius palmių šakomis ir ištiesdami savo drabužius priešais jį. Gajus įsitikinimas, kad žodžio reikšmė neapsiriboja vien elementariu pasveikinimu. Ten slypi senovinės tradicijos atgarsis, reiškiantis įsitikinimą, kad Dievas yra maloningas ir gali suteikti išlaisvinimą.
Liturgijoje Osana ryškiai girdimas Eucharistijos aukoje, kai bendruomenė vienu balsu šlovina Aukščiausiąjį. Melstis su šiuo žodžiu kviečiama išgyvenant dėkingumą bei viltį. Giedodami krikščionys kviečiami atpažinti, kad kaip anuomet Jeruzalėje sutikti Jėzų buvo privilegija, taip kiekvienas tikintysis per maldą patiria dvasinį susitikimą su Dievu. Tokios akimirkos primena Evangelijoje aprašytą pagarbą ir ištikimybę Kristui, kai minia sveikino jį lyg Karalių, kupini teigiamų lūkesčių dėl ateities. Liturginėje praktikoje Osana simbolizuoja bendruomenės vienybę, bet tuo pačiu išreiškia ir kiekvieno asmeninę maldą.
Bažnytiniai rašytojai nuo senų laikų komentavo Osana prasmę, siekdami išryškinti dvasinį džiaugsmą, lydintį šį žodį. Įvairūs Bažnyčios Tėvai pabrėžė, kad prasmės ištakos veda į Senojo Testamento maldavimus, o evangelinis kontekstas suteikė naują atspalvį – Kristaus kaip Gelbėtojo įžengimą į žmogaus širdį. Nors pasaulio istorijoje netrūksta prieštaravimų ar sunkumų, ši išraiška primena, kad net kančios viduryje yra galimybė šlovinti Dievą ir kreiptis į jį pasitikint, jog užtenka paprasto širdies atvirumo. Dėl to šis žodis įkvepia daugelį krikščionių melstis ne vien dėl savo poreikių, bet ir su dėkinga širdimi, suprantant didžią Gailestingumo paslaptį.
Kai Kristus jo sekėjų akivaizdoje ėjo Jeruzalės link, niekas net negalėjo numatyti, kokia būsimoji savaitė laukia. Minioje skambėjo Osana, bet netrukus kai kuriems žmonėms dėl politinių ir religinių motyvų atrodė, kad tas pats Pranašas turi būti nubaustas. Vis dėlto evangelijos rašytojai pabrėžė, jog išgelbėjimo plane svarbus ne vien triumfinis sveikinimas, bet ir atperkamoji auka, suteikianti naują gyvenimą. Žvilgsnis į Osana kviečia išgyventi didelį dvasinį paradoksą – džiaugsmą, persmelktą suvokimo, kad gyvenime gali būti ir džiugių, ir skausmingų momentų. Tačiau tie, kurie pasitiki Dievo valia, visuomet atras paguodą ir stiprybę. Osana, kaip kvietimas į bendrystę su Viešpačiu, palaiko tikėjimą, jog net niūriausios akimirkos gali virsti viltimi. Toks dvasinis raginimas lieka aktualus tiek bendruomenėje, tiek privačioje maldoje.