Ordo Templi Orientis, dažnai įvardijamas tiesiog OTO inicialais, yra okultinė-mistinė organizacija, susieta su Aleisterio Crowley vardu ir Thelemos dvasine tradicija. Teigiama, kad ši bendruomenė siekia išlaikyti ceremoninės magijos, vakarietiškos ezoterikos ir senųjų simbolių paveldo kryptį. Pavadinimas, verčiamas kaip „Rytų Šventyklos Ordinas“, iš pradžių kėlė aliuziją į tam tikrą istorinį tęstinumą su riterių tradicijomis, tačiau dabartinis mokymas išsiskleidė dvidešimtojo amžiaus pradžioje, stipriai paveiktas Crowley pasaulėžiūros.
Teigiama, kad pradžioje OTO turėjo sąsajų su kitais okultiniais vakarietiškos kilmės broliais, kuriuose būta alchemijos, rožės ir kryžiaus simbolių, taip pat tam tikrų masoniškų apeigų. Vėliau, kai Crowley perėmė vadovavimą, Thelema tapo pagrindine ašimi, aplink kurią susitelkė narių praktikos. Pagal Thelemos principus, kiekvienas turi atrasti tikrąją valiā – savitą dvasinį pašaukimą. OTO ritualuose gausu simbolių, kviečiančių narį į gilų vidinį tyrinėjimą, kūrybišką požiūrį į savo psichiką ir asmeninę transformaciją.
Bendruomenės teoretikai pabrėžia, kad vadinamasis Graikų kalbos terminas „telema“ (reiškiantis valią) nėra vien savivalė. Akcentuojamas sąmoningumas, atsakomybė ir asmenybės ugdymas. Tokia filosofija susipina su ritualiniais veiksmais, kuriuose gali atsirasti kabalistinė, astrologinė arba ceremoninė simbolika. Pasakojama, jog OTO ritualų metu dalyviai veikia tarsi teatre, kuriame scenarijus turi padėti atversti paslėptus žmogaus sielos klodus. Tai gali priminti psichologinio paveikumo procesą, kur magija tampa tiltu tarp sąmonės ir pasąmonės.
Organizacija siekia pasiūlyti savitas apeigas, kurios padeda nariams patirti tiesioginę mistinę patirtį. Internete aptinkama nemažai pasakojimų, kad naujieji nariai laipsniškai supažindinami su simboliniais ritualais, turinčiais kelti vidinius sukrėtimus ir atsinaujinimą. Tradicijai svarbūs Crowley sukurti tekstai, kuriuose rašoma apie dvasinius kelius, magijos principus ir okultinius eksperimentus. Dalis sekėjų mano, kad tai gali būti puiki galimybė suderinti vakarietišką okultinę tradiciją su asmeninėmis dvasinėmis paieškomis, kiti įžvelgia per didelį akcentą netipiškoms praktikoms ir ne visai priimtinas idėjas.
Kai kur minimos gnostikų Mišios, laikomos esminiu OTO ritualu. Jose susijungia simboliai, atspindintys alchemines jungtis tarp vyriškojo ir moteriškojo prado, dvasios ir materijos. Pats veiksmas gali atrodyti provokuojantis tradicinėms religinėms bendruomenėms, tačiau OTO atstovai tvirtina, kad tai nėra prieštaravimas kitų tikėjimų pamatams. Sakoma, jog gnostinės apeigos skatina žmogaus dvasią atsiverti giluminiam savęs pažinimui ir kosminei vienybei.
Organizacija veikia tarptautiniu mastu, turėdama savo šventimus, laipsnius ir vidaus taisykles. Kai kurie nariai pasilieka anonimiški, nenorėdami viešinti savo tapatybės. Yra atvejų, kai vieša nuomonė linkusi sukurti paslaptingą OTO įvaizdį, tapatinant jį su slapta brolija, užsiimančia tik magija. Tačiau tyrėjai tikina, kad tai heterogeniška bendruomenė, kurios veikloje susipina ir filosofinis tyrinėjimas, ir psichologinis savęs ugdymas, ir bendri rituiniai susibūrimai.
Bažnyčia bei tradicinės religinės institucijos paprastai žvelgia atsargiai į bet kokias alternatyvias kryptis, nes jose įžvelgiama kitokia teologinė bazė. Tačiau OTO egzistencija parodo, kad okultinės bendruomenės vis dar kelia susidomėjimą, ypač tiems, kurie trokšta savito dvasinio patyrimo. Toks reiškinys atskleidžia ir vakariečių ilgesį artintis prie paslaptingo pasaulio, ne visada tenkinantis vien racionalią laikyseną. Dėl to Ordo Templi Orientis dažnai aptariamas religinės istorijos tyrinėtojų, ieškančių kultūrologinių sąsajų tarp senųjų apreiškimų ir šiuolaikinių dvasinių formų.