Oomoto yra Japonijoje kilusi naujoji religija, įkurta XIX a. pabaigoje, kurią 1892 m. pradėjo mistikė Nao Deguchi. Tai viena iš Šinto religijos atšakų, kuri stipriai pabrėžia monoteistinį tikėjimą Dievu, vadinamu „Ushitora-no-konjin“ arba tiesiog „Konjin“. Oomoto religija siekia sukurti pasaulinę harmoniją ir vienybę, remdamasi šintoizmu, tačiau įtraukia ir įvairių kitų pasaulio religijų elementus.
Pagrindinė Oomoto doktrina teigia, kad viskas pasaulyje yra dieviškosios kūrybos rezultatas, o Dievas yra visos gyvybės ir visatos šaltinis. Religija skelbia, kad žmonija privalo gyventi harmonijoje su Dievu, gamta ir kitais žmonėmis, kad būtų galima sukurti taikų ir harmoningą pasaulį. Oomoto mokymai pabrėžia dvasinį pasaulio atnaujinimą, kurio metu žmonija turėtų atkurti ryšį su dieviškuoju pasauliu ir įgyvendinti Dievo valią Žemėje.
- Oomoto remiasi „kami“ (dieviškųjų dvasių) šintoizmo tradicija, tačiau skelbia vienintelį Dievą kaip visatos kūrėją. Religija taip pat skelbia, kad visos religijos turi vieną ir tą patį pagrindinį tikslą – išreikšti dieviškąją meilę ir sukurti taiką.
- Vienas iš pagrindinių Oomoto tikslų yra pasaulinės religijos sukūrimas. Oomoto pasekėjai tiki, kad visos religijos yra susietos su ta pačia dvasine tiesa ir turi būti suvienytos, kad būtų pasiekta pasaulinė vienybė. Tai reiškia, kad skirtingų religijų ir kultūrų žmonės turi dirbti kartu, siekdami taikos ir harmonijos visoje planetoje.
Vienas iš unikalių Oomoto aspektų yra jos ryšys su menais. Religija skatina meninę veiklą kaip būdą išreikšti dieviškumą ir tarpininkauti tarp dieviškojo ir žmogaus pasaulių. Pasekėjai aktyviai dalyvauja įvairiose meno formose, tokiose kaip tapyba, kaligrafija, teatro vaidinimai ir literatūra. Ypač svarbi Oomoto yra kaligrafija, kuri laikoma priemone tiesioginiam ryšiui su dieviškaisiais šaltiniais užmegzti.
- Vienas iš Oomoto mokymų yra tai, kad menas ir dvasinė praktika yra neatsiejami vienas nuo kito. Per meną žmonės gali sukurti harmoniją tarp savo vidinio pasaulio ir Dievo valios, o šis procesas yra svarbi Oomoto dvasinės praktikos dalis.
- Religija taip pat pabrėžia taiką ir nesmurtinį bendradarbiavimą tarp tautų ir žmonių. Oomoto pasekėjai aktyviai skatina pasaulinį nusiginklavimą ir taikos kūrimą per dvasines ir menines iniciatyvas.
Oomoto taip pat pasižymi savo dvasinėmis apeigomis ir ritualais, kurie siekia stiprinti ryšį su Dievu ir atkurti harmoniją tarp žmogaus ir dieviškumo. Religija turi keletą pagrindinių šventovių Japonijoje, kuriose atliekami tradiciniai šinto ritualai, taip pat specialūs Oomoto ceremoniniai veiksmai. Šie ritualai siekia atkurti pasaulio dvasinę pusiausvyrą ir padėti žmonėms suvokti savo dvasinį ryšį su Dievu.
- Oomoto religija išsiskiria savo pranašysčių tradicija. Nao Deguchi, Oomoto įkūrėja, teigė, kad ji gavo dieviškąsias vizijas ir apreiškimus, kurie vedė ją kurti šią religiją. Vėliau jos įdukra, Onisaburo Deguchi, tapo pagrindiniu Oomoto dvasiniu lyderiu ir tęsė šiuos mokymus. Onisaburo pabrėžė pasaulinio atsinaujinimo svarbą, teigdamas, kad žmonija artėja prie naujos taikos ir dvasinės sąmonės eros.
- Oomoto taip pat siekia dvasinio atsinaujinimo per individualią praktiką. Pasekėjai yra skatinami atlikti kasdienes maldas ir ritualus, kurių metu prašoma dieviškosios globos ir vadovavimo. Dvasinės praktikos tikslas yra pasiekti vidinę ramybę ir sąmoningumą apie savo gyvenimo misiją.
Nepaisant taikios ir dvasinės orientacijos, Oomoto istorijoje patyrė tam tikrų iššūkių. Japonijos valdžia du kartus persekiojo Oomoto – pirmą kartą 1921 m., o antrą kartą 1935 m. dėl jų mokymų, kurie prieštaravo nacionalistinėms Japonijos valdžios ideologijoms ir jų atsisakymo paklusti valdžios reikalavimams. Nepaisant to, Oomoto išliko ir tęsė savo veiklą po Antrojo pasaulinio karo, stiprindama savo įsipareigojimą siekti pasaulinės taikos ir religijų vienybės.
Šiandien Oomoto turi pasekėjų ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse, kur jos mokymai apie taiką, harmoniją ir dvasinį atsinaujinimą pritraukia žmones, ieškančius dvasinės vienybės ir pasaulinės taikos.