Onikso akmuo Biblijoje yra minimas kaip vertingas, brangus akmuo, dažnai susijęs su šventomis vietomis ar ypatingais daiktais. Pirmą kartą jis minimas Pradžios knygoje, kai aprašoma Edeno sodo aplinka: „To krašto auksas yra geras; ten yra bdelių ir onikso akmuo“ (Pradžios 2:12). Tai rodo, kad oniksas buvo laikomas brangiu ir vertingu jau nuo ankstyviausių laikų.
Onikso akmuo taip pat turėjo svarbią simbolinę ir dekoratyvinę reikšmę. Jis buvo naudojamas šventykloje ir ant vyriausiojo kunigo apdarų. Išėjimo knygoje oniksas minimas kaip vienas iš akmenų, įterptų į kunigo krūtinšarvį, vadinamą efodu, kuriame buvo įrašyti Izraelio giminių vardai: „Ant pečių gabalų uždėsi dvi onikso plokštes ir išraižysi ant jų Izraelio sūnų vardus“ (Išėjimo 28:9-12).
Onikso akmuo Biblijoje simbolizuoja Dievo didybę, grožį ir šventumą. Jis dažnai buvo naudojamas religinėse ceremonijose ir su šventykla susijusiuose daiktuose, todėl tapo vertybės ir šventumo simboliu.