Oikonomija yra teologinė sąvoka, kilusi iš graikų kalbos žodžio oikonomia, kuris reiškia „namų valdymą“ ar „tvarkymą“. Krikščioniškoje teologijoje šis terminas yra naudojamas apibūdinti Dievo išganomąjį planą žmonijai ir pasauliui. Tai susiję su Dievo veikimu istorijoje, Jo valdymu ir pasirūpinimu kūrinija, ypatingą dėmesį skiriant Šventosios Trejybės veiklai. Oikonomija dažnai priešpastatoma „teologijai“ siaurąja prasme, kur teologija apibūdina Dievo esmės ir prigimties apmąstymą, o oikonomija kalba apie Dievo veikimą pasaulyje.
Šis terminas ankstyvojoje krikščionybėje buvo plačiai naudojamas apibūdinti išganymo istoriją – nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus atėjimo ir amžinojo gyvenimo perspektyvos. Pavyzdžiui, oikonomija apima įsikūnijimą, Kristaus kryžiaus auką, Jo prisikėlimą ir Bažnyčios įsteigimą kaip Dievo veikimo dalį. Bažnyčios tėvai, tokie kaip Šv. Ireniejus iš Liono, plačiai vartojo šią sąvoką, apibūdindami, kaip Dievas atskleidžia savo planą žmonijai per istorinius įvykius ir apsireiškimus.
Viena svarbiausių oikonomijos sampratų yra Dievo malonė ir veikla per Šventąją Trejybę. Pirmasis asmuo – Dievas Tėvas – laikomas kūrėju, kuris iš meilės sukūrė pasaulį ir žmones. Antrasis asmuo – Jėzus Kristus – įsikūnijo, kad atpirktų žmoniją ir sugrąžintų ją į santykį su Dievu. Trečiasis asmuo – Šventoji Dvasia – veikia kaip guodėjas ir stiprintojas, vedantis Bažnyčią ir tikinčiuosius Dievo link. Taigi oikonomija parodo, kaip Šventoji Trejybė bendradarbiauja žmonijos išganymo procese.
Svarbu pabrėžti, kad oikonomija taip pat reiškia Dievo išmintingą ir nuoseklų tvarkymą. Dievo planas nėra chaotiškas ar atsitiktinis – jis vykdomas nuosekliai, žingsnis po žingsnio, įtraukiant žmoniją į šį procesą. Nors Dievas yra transcendentinis ir neaprėpiamas, Jo veikimas per oikonomiją tampa žmonėms suprantamas ir artimas. Tai atsispindi Šventajame Rašte, kur pasakojimai apie kūrimą, Abraomo pašaukimą, Izraelio istoriją ir Kristaus įsikūnijimą atskleidžia Dievo troškimą sukurti bendrystę su žmonėmis.
Oikonomijos sąvoka taip pat vartojama Bažnyčios kontekste, ypač kalbant apie disciplinos ir taisyklių taikymą. Ortodoksinėje tradicijoje oikonomija dažnai reiškia lankstumą, kai tam tikros taisyklės ar kanonai gali būti pritaikomi su gailestingumu, atsižvelgiant į tikinčiojo situaciją ir gerovę. Tai suvokiama kaip Dievo gailestingumo ir meilės atspindys per Bažnyčios veiklą.
Ši sąvoka yra glaudžiai susijusi su žmogaus atsaku į Dievo veikimą. Oikonomija reikalauja iš žmogaus tikėjimo, pasitikėjimo ir nuolankumo priimti Dievo planą, net jei jis kartais atrodo nesuvokiamas. Taip pat ji pabrėžia, kad Dievas veikia ne tik per stebuklus ar didingus įvykius, bet ir per kasdienius įvykius bei paprastus žmones, kurie yra Jo plano dalis.
Oikonomija yra sąvoka, kuri kviečia pažvelgti į istoriją ir pasaulį kaip į Dievo veikimo vietą. Ji primena, kad Dievo veikimas nėra abstraktus ar nutolęs, bet konkretus, asmeniškas ir nukreiptas į žmonijos išganymą. Tai teologinė idėja, kuri iškelia Dievo artumą ir Jo nuolatinį rūpestį kūrinija, tuo pačiu atveria žmogui galimybę būti Dievo plano dalimi.