Nuodėmė religijoje yra veiksmas, mintis ar elgesys, kuris laikomas prieštaraujančiu dieviškajai valiai ar moraliniams įstatymams. Įvairiose religijose nuodėmė apibrėžiama skirtingai, tačiau ji dažnai suvokiama kaip moralinis nukrypimas, kuris sukelia atotrūkį tarp žmogaus ir Dievo arba dieviškojo prado.
Krikščionybė:
Krikščionybėje nuodėmė yra pagrindinė sąvoka, apibūdinanti žmogaus nesėkmę laikytis Dievo įsakymų. Nuodėmė gali būti tiek sąmoninga, tiek nesąmoninga, ir apima įvairius veiksmus – nuo melavimo, vagystės, apkalbų iki žmogžudystės. Krikščionybėje nuodėmės sunkumas gali skirtis. Yra mažosios nuodėmės (venial sins), kurios nesuardo žmogaus santykio su Dievu, tačiau jį silpnina, ir mirtinos nuodėmės (mortal sins), kurios visiškai atskiria žmogų nuo Dievo ir reikalauja atgailos.
Krikščionybės mokyme ypač pabrėžiama pirminė nuodėmė (arba gimtoji nuodėmė), kuri yra Adomo ir Ievos nepaklusnumas Dievui rojuje. Ši nuodėmė, pasak krikščioniškosios teologijos, perduodama visai žmonijai, ir tik per Jėzaus Kristaus auką žmonės gali būti išlaisvinti iš šios nuodėmės padarinių.
Islamas:
Islame nuodėmė (arab. dhamb arba ithm) yra veiksmas, kuris prieštarauja Dievo nurodymams, apibrėžtiems Korane ir pranašo Mahometo sunoje. Nuodėmės gali būti įvairaus sunkumo, nuo nedidelių klaidų iki didelių nusikaltimų, kurie pažeidžia pagrindinius religinius principus. Pagrindinė sąvoka islame yra „taqwa“ – dievobaimingumas, kuriuo siekiama išvengti nuodėmių ir gyventi pagal Dievo valią. Musulmonai tiki, kad atgaila (arab. tawbah) ir maldos gali atpirkti nuodėmes.
Judaizmas:
Judaizme nuodėmė (hebr. chet) yra laikoma nukrypimu nuo Dievo įstatymų, kuriuos galima ištaisyti per atgailą, gerus darbus ir maldą.