Neoplatonizmas yra filosofinė ir religinė mokykla, kilusi iš III amžiaus ir įkvėpta graikų filosofo Platono idėjų. Pagrindinis šios srovės kūrėjas yra filosofas Plotinas, kurio veikalai „Enneados“ tapo neoplatonizmo pagrindu. Neoplatonizmas įgijo didelę reikšmę tiek filosofijoje, tiek įvairiose religijose, ypač krikščionybėje, islamo mistikoje ir gnosticizme.
Pagrindinė neoplatonizmo idėja yra ta, kad visas pasaulis iškyla iš vieno dieviškojo principo, vadinamo „Vieniu“ arba „Geriu“. Šis „Vienis“ yra absoliučiai transcendentinis ir nepažinus, viršijantis visas žmogaus suvokimo ribas. Iš šio Vienio sklinda viskas – būties, grožio ir tiesos formos. Šis procesas vadinamas emanacija, ir jis apibūdina tai, kaip pasaulis kyla iš Vienio, nors pats Vienis lieka nepakeistas ir aukščiausioje būties būsenoje.
Neoplatonizmo kosmologija skirstoma į tris pagrindinius lygmenis:
- Vienis (The One) – Absoliutus šaltinis ir visatos pradžia, kuris yra virš būties, virš mąstymo ir suvokimo. Tai yra absoliuti vienybė ir pirmoji esybė, iš kurios kyla viskas.
- Nūsas (Protas) – Tai yra pirmasis Vienio emanacijos produktas. Jame egzistuoja visos dieviškosios idėjos ir amžinos formos, kurias Platonas apibūdino kaip realybės esmę. Nūsas taip pat apima intelektą, kuris yra visatos dvasinė struktūra.
- Siela (Psyche) – Tai antrinė emanacija, atsiradusi iš Nūso. Siela jungiasi su materialiuoju pasauliu ir jį valdo, bet taip pat siekia sugrįžti į dieviškąjį Vienį.
Neoplatonizme egzistuoja dualizmas tarp dvasinio ir materialaus pasaulio, kur siela, būdama dieviškosios prigimties, yra įkalinta materialiame pasaulyje. Žmogaus dvasinis tikslas yra grįžti prie Vienio per vidinį atsinaujinimą ir dvasinį augimą, o tai pasiekiama per filosofinę kontempliaciją, asketizmą ir meditaciją.
Plotinas laikė, kad tikroji išmintis ir laimė gali būti pasiekta tik per dvasinį sugrįžimą į Vienį. Šis sugrįžimas reiškia atsiribojimą nuo materialiųjų pasaulio trukdžių ir susitelkimą į dvasinį pasaulį. Ši doktrina turėjo didelę įtaką vėlesnei krikščioniškajai mistikai, ypač šventojo Augustino raštuose, kur jis derino Platono ir neoplatonizmo idėjas su krikščioniška teologija.
Neoplatonizmo įtaka:
Neoplatonizmas darė įtaką krikščionybei, ypač ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų, tokių kaip šv. Augustinas, raštuose, kurie jame matė filosofinę bazę krikščioniškosios tikėjimo doktrinos vystymui. Neoplatonizmo idėja apie „Vienį“ ir dieviškosios tiesos siekį tapo svarbi tiek Vakarų, tiek Rytų krikščioniškose tradicijose.
Be krikščionybės, neoplatonizmas turėjo įtakos ir islamiškajai filosofijai, ypač per filosofus, tokius kaip Al-Farabi ir Avicena, kurie pritaikė šias idėjas islamo teologijoje.
Neoplatonizmo idėja apie dieviškąjį Vienį, emanaciją ir sielos siekį sugrįžti į dvasinę vienybę paliko neišdildomą pėdsaką mistinėje ir filosofinėje mintyje per amžius, ir ši filosofinė tradicija toliau buvo plėtojama įvairiose religijose ir kultūrose.