Nematoma religija siejama su individualiomis patirtimis, kurios nesutampa su įprastomis dogmomis ar bendruomeniškais ritualais. Kai kurios sociologijos ir teologijos kryptys pradėjo vartoti terminą, kai tapo akivaizdu, jog tradicinėse bendruomenėse ilgainiui mažėja privalomų normų, formuojančių bendrą elgseną. Žmonės ėmė ieškoti asmeninio, dažnai nematomo ryšio su dvasine tikrove. Pagal kai kuriuos tyrinėtojus tokios formos gali būti ne mažiau reikšmingos, nors nėra laikomos oficialiomis. Įprastose institucijose (bažnyčiose, mečetėse, sinagogose) lankymasis gali mažėti, bet asmenų vidinės paieškos neretai išlieka intensyvios.
Terminas dažnai siejamas su garsiu sociologu Thomu Luckmannu, kurio studijoje pabrėžiama, jog dvasinis gyvenimas gali išsiskleisti be matomų institucinės religijos rėmų. Galima pasitelkti žodį „invisibilis“ iš lotynų kalbos, kuris nusako tai, ko neįmanoma tiesiogiai aptikti. Mintis atspindi įsitikinimą, kad dvasinio gyvenimo lygmenyje egzistuoja galinga vidinė realybė, kuri sunkiai aptinkama viešose apeigose ar deklaracijose. Kai kas mano, kad nerašytos asmeninio tikėjimo formos plačiai paplitusios, tačiau ne visada vadinamos religija įprasta prasme.
Tradicinėms religijoms prarandant ankstesnę aiškią įtaką vertybių sistemoms, dalis visuomenės ėmė mąstyti apie naują dvasingumo raišką. Galima sakyti, kad vietoje kolektyvinių ritualų ryškėja polinkis pabrėžti asmenines paieškas, privatumą ir vidinę atskaitomybę. Žmogus kartais praktikuoja meditaciją namuose, studijuoja religinius tekstus be tiesioginio ryšio su jokia dvasine bendruomene. Kitiems svarbios kultūrinės išraiškos – menas, literatūra ar gamtos stebėjimas, kurie tampa tiltu į dar neapčiuoptą dvasingumą. Kitaip tariant, matoma individualizuota religingumo forma, kurios nesudaro institucionalizuotų struktūrų tinklas.
Kai kurie tyrinėtojai sako, kad vadinamoji nematoma religija gali virsti pilietinės religijos forma, kai dvasinės reikšmės atsiduria kultūros, valstybinės simbolikos ar net viešų ritualų lygmenyje. Sociologijoje minimas pavyzdys yra tam tikrų visuomeninių švenčių minėjimas, kur pagerbiamos moralinės vertybės, bet nebūtinai kreipiamasi į tradicinius religinės apeigos elementus. Kartais iškeliamos visuotinos idėjos, pavyzdžiui, laisvė, teisingumas, žmogaus orumas, kurios funkcionuoja beveik kaip sakralūs simboliai. Taip formuojamas naujas dvasinio susitelkimo būdas, net jei jis nėra tiesiogiai siejamas su konkrečiu tikėjimo mokymu.
Akivaizdu, jog nematomos religijos reiškinys kartais sunkiai pastebimas dėl paties žmonių santūrumo. Asmenys, praktikuojantys individualias maldas ar meditacijas, dažnai nenoriai apie tai pasakoja viešai. Vieni nurodo, kad tokiu būdu išlaikoma vidinė laisvė, kiti nesijaučia pripažinti tradicinių institucijų, kuriose vyrauja tam tikros doktrinos. Galimos ir tarpinės apraiškos, kai asmuo laiko save krikščioniu, bet tuo pačiu tyrinėja kitas dvasines kryptis, priimdamas įvairius naujus simbolius ar idėjas. Tyrinėtojų teigimu, toks potyris rodo, jog religingumas persikelia į vidaus lauką, neapsiribodamas konkrečia forma.
Galima prisiminti senovės mistikų raštus, kur minėtas tiesioginis žmogaus ryšys su dievišku pradu, nepriklausantis jokioms formalioms taisyklėms. Kai kurie Bažnyčios tėvai aptarė vidinę maldą, kur tikėjimo tikrumas stipresnis nei išoriniai ritualai. Daugelyje Rytų tradicijų pabrėžta, kad budrumas ir meditacinė praktika nebūtinai reikalauja vienuolyno aplinkos, nes pagrindinė dvasios transformacija vyksta asmeniniame patyrime. Tų tekstų fragmentai atskleidžia, kad nematoma religija nėra modernus išradimas, bet veikiau kitoks būdas suvokti ryšį su antgamtiniais matmenimis.
Žvelgiant į dabartinę kultūrinę situaciją, galima daryti išvadą, jog daugybė individų gyvena dvasinį gyvenimą už bažnyčių sienų, tačiau išlieka atviri dvasinei savirefleksijai. Toks reiškinys kartais vadinamas naująja religijos erdve, kuri funkcionuoja asmeninių interpretacijų lygmenyje. Sociologai ir teologai pabrėžia, kad bet kokioje visuomenėje esti daugiau vidinių patirčių, nei matoma viešose apeigose. Gali būti, jog nematoma religija toliau plėtosis, nes pasauliui keičiantis, žmogus išlieka jautrus dvasinei tapatybei, net jei institucionalizuotos sistemos nebetenkina jo lūkesčių.