Pseudo Dionisijas Areopagietis, krikščionių mistikas ir teologas, gyvenęs apie V–VI amžių, yra vienas iškiliausių krikščioniškosios mistinės teologijos mąstytojų. Jo idėjos apie Dievą ir dvasinę kelionę į transcendentinę tikrovę daugiausia išdėstytos veikaluose, tokiuose kaip „Dieviškoji hierarchija“ ir „Mistinė teologija“. Viena pagrindinių jo idėjų yra „negatyvusis kelias“ (via negativa), kuris dar vadinamas apofatine teologija.
Negatyvusis kelias reiškia, kad Dievas yra toks transcendentinis ir pranokstantis žmogaus suvokimą, jog apie Jį negalima kalbėti teigiamai, remiantis įprastais žodžiais ir sąvokomis. Visa, ką žmogus žino ir suvokia apie pasaulį, yra ribota ir netinkama apibūdinti begalinį Dievą. Todėl norint priartėti prie Dievo, reikia atmesti visas žmogiškas sąvokas ir teiginius, kurie galėtų Jį apriboti.
Pseudo Dionisijas teigė, kad Dievo negalima pažinti tiesiogiai per intelektą ar pojūčius. Jis rašė: „Dievas yra visiškai kitoks, negu visa, ką mes galime pasakyti ar įsivaizduoti.“ Net ir patys didingiausi Dievo apibūdinimai, tokie kaip „geras“, „galingas“ ar „išmintingas“, galiausiai yra netinkami, nes jie per daug žmogiški ir negali visiškai išreikšti Dievo esmės. Dievas yra ne tik tai, kas pasakyta, bet ir „daugiau negu tai“.
Apofatinė teologija, arba negatyvusis kelias, remiasi Dievo nepažinimo idėja. Pseudo Dionisijas ragino tikinčiuosius ne tik vengti teiginių apie Dievą, bet ir aktyviai atmesti visas idėjas ir įvaizdžius apie Jį. Dievas nėra „kažkas“, ką galima apibrėžti; Jis yra „visiška transcendencija“. Apofatinis kelias veda žmogų per tamsos ir nežinomybės patirtį, kurioje siela atsisako visų pažinimo formų, kad galėtų „susitikti“ su Dievu tyloje ir mistiniame susivienijime.
Pseudo Dionisijas teigė, kad Dievas yra „tamsi šviesa“ – tai, kas yra visiškai nepasiekiama žmogaus protui, tačiau kartu yra tikrosios tikrovės šaltinis. Jis rašė: „Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje, kuri yra tokia akinanti, kad atrodo kaip tamsa mūsų ribotam suvokimui.“ Ši „tamsi šviesa“ nėra visiško nebuvimo ar tuštumos simbolis, bet dieviškos pilnatvės, kuri pranoksta žmogaus suvokimą, išraiška.
Nors Pseudo Dionisijas akcentavo negatyvųjį kelią, jis pripažino ir pozityvųjį kelią (via positiva), kuris remiasi Dievo šlovinimu per kūrinijos grožį ir teiginius apie Jį. Pozityvusis kelias leidžia žmonėms apmąstyti Dievą pagal tai, kas atsispindi kūrinijoje, pavyzdžiui, per tokias sąvokas kaip „gėris“, „išmintis“ ar „meilė“. Tačiau pozityvusis kelias visada turi būti papildytas negatyviuoju keliu, nes tik per pastarąjį žmogus pasiekia dieviškos tikrovės pilnatvę, kuri nėra apribota jokių žmogiškų sąvokų.
Negatyvusis kelias yra ne tik intelektualinis metodas, bet ir mistinė kelionė. Pseudo Dionisijas aprašė šią kelionę kaip dvasinį procesą, kuriame siela palaipsniui atsisako visko, kas ribota ir netobula, kad galėtų susijungti su Dievu. Ši kelionė reikalauja visiško pasitikėjimo ir atsidavimo, nes žmogus atsisako visų žinomų priemonių ir leidžiasi į nežinomybės „tamsą“.
Pseudo Dionisijas teigė, kad galutinis tikslas yra vienybė su Dievu, kuri nėra pažinimas tradicine prasme, bet patyrimas, kuris pranoksta visas žinias. Jis rašė: „Siela susitinka su Dievu, kai visiškai užmiršta save ir įsiskverbia į tą neprieinamą tylos ir šviesos paslaptį.“
Negatyvusis kelias tapo svarbia mistinės teologijos tradicijos dalimi ir turėjo didelę įtaką vėlesniems mąstytojams, tokiems kaip Jonas Kryžiaus, Meisteris Eckhartas ir kiti mistikai. Ši teologija primena, kad Dievo pažinimas nėra intelektualinis procesas, bet dvasinė kelionė, kuri reikalauja nuolankumo ir pasitikėjimo. Pseudo Dionisijas kvietė tikinčiuosius ne bandyti „suprasti“ Dievą, bet įsitraukti į dialogą su transcendencija, kurioje tylėjimas ir meilė atveria kelią į tikrąjį Dievo buvimo patyrimą.