Nanto ediktas (pranc. Édit de Nantes) buvo istorinis dokumentas, išleistas 1598 metais Prancūzijos karaliaus Henriko IV. Šis ediktas suteikė religinės laisvės ir tolerancijos teisę hugenotams (Prancūzijos protestantams), užbaigdamas trisdešimtmetį religinį karą tarp katalikų ir protestantų Prancūzijoje. Nanto ediktas yra laikomas vienu iš pirmųjų teisinių aktų Europoje, įtvirtinusiu religinę toleranciją ir sukūrusiu precedentą vėlesniems religinių konfliktų sprendimams.
XVI amžiuje Prancūzijoje vyko aršūs religiniai konfliktai, vadinami Prancūzijos religijų karais, kuriuos lėmė Reformacijos plitimas ir katalikų pastangos išlaikyti religinę hegemoniją. Hugenotai, įkvėpti Jono Kalvino mokymų, kėlė iššūkį katalikų Bažnyčiai ir tapo reikšminga politine bei karine jėga. Religiniai karai buvo paženklinti masinėmis žudynėmis, tarp kurių garsiausios – Šv. Baltramiejaus nakties skerdynės 1572 metais, kai tūkstančiai hugenotų buvo nužudyti Paryžiuje ir kituose miestuose.
Henrikas IV, buvęs hugenotas, bet priėmęs katalikybę, tapo Prancūzijos karaliumi 1589 metais. Jo valdymo laikotarpiu buvo siekiama užbaigti šalies skilimą ir užtikrinti taiką tarp skirtingų religinių bendruomenių. Nanto ediktas buvo kompromisinis sprendimas, kuriuo siekta suteikti protestantams tam tikrą laisvę, tuo pačiu išlaikant katalikybę kaip oficialią valstybės religiją.
Nanto ediktas turėjo kelis svarbius aspektus. Pirma, jis suteikė hugenotams teisę viešai išpažinti savo tikėjimą tam tikrose Prancūzijos teritorijose. Hugenotams buvo leista statyti bažnyčias, rengti pamaldas ir mokyti savo tikėjimo tam tikruose regionuose, nors draudžiama tai daryti Paryžiuje ir kitose katalikiškai dominuojamose vietovėse. Antra, ediktas užtikrino hugenotams pilietines teises, įskaitant teisę užimti valstybines pareigas, gauti išsilavinimą ir teisminę apsaugą. Trečia, buvo suteikta teisė hugenotams turėti ginkluotas tvirtoves, kurios užtikrino jų saugumą ir autonomiją.
Nepaisant šių teisių, Nanto ediktas buvo kompromisinis dokumentas, kuriuo katalikų Bažnyčia išlaikė pranašumą. Katalikybė liko oficialia Prancūzijos religija, o hugenotams buvo leista išpažinti savo tikėjimą tik ribotose teritorijose. Be to, hugenotų tvirtovės ir autonomija kėlė nerimą katalikų valdžiai, nes tai leido protestantams išlaikyti karinę jėgą.
Nanto ediktas sukūrė laikinos religinės taikos sąlygas ir leido Prancūzijai susitelkti į ekonominį ir politinį stabilizavimą. Tačiau ši tolerancija buvo trapi. 1685 metais karalius Liudvikas XIV panaikino Nanto ediktą, išleisdamas Fontenblo ediktą. Tai sukėlė naują hugenotų persekiojimo bangą, daugelis jų buvo priversti bėgti iš Prancūzijos į tokias šalis kaip Anglija, Nyderlandai, Vokietija ar Šiaurės Amerika. Šių pabėgėlių indėlis į priimančių šalių ekonomiką ir kultūrą buvo reikšmingas.
Nanto ediktas yra svarbus istorinis dokumentas, nes jis įtvirtino religinės tolerancijos idėją Europoje, nors ir ribotai. Jis parodė, kad religinius konfliktus galima spręsti ne tik karinėmis priemonėmis, bet ir teisiniais kompromisais. Henriko IV sprendimas skatinti taiką ir toleranciją išlieka svarbus pavyzdys, kaip lyderis gali siekti vienybės, nepaisant gilios visuomenės poliarizacijos. Nors ediktas galiausiai buvo panaikintas, jo poveikis tiek Prancūzijai, tiek platesnei Europos istorijai buvo ilgalaikis, įtvirtinant religinės laisvės ir pilietinių teisių idėjas.