Mozė ir jo išvedimas iš Egipto yra viena iš svarbiausių istorijų judaizme, krikščionybėje ir islame. Ši istorija pasakojama Biblijos Išėjimo knygoje (Antroji Biblijos knyga), kurioje aprašoma, kaip Mozė, vedamas Dievo, išvedė izraelitus iš Egipto vergijos į Pažadėtąją žemę. Tai yra esminė žydų tautos formavimo dalis, simbolizuojanti išlaisvinimą, Dievo stebuklus ir sandoros tarp Dievo ir izraelitų sukūrimą.
1. Mozės gimimas ir ankstyvasis gyvenimas
Mozė gimė tuo metu, kai izraelitai, gyvenę Egipte, buvo pavergti ir sunkiai dirbo faraonui. Faraonas įsakė nužudyti visus žydų naujagimius berniukus, bijodamas, kad izraelitai taps per daug galingi. Tačiau Mozės motina, norėdama apsaugoti sūnų, įdėjo jį į pintinę ir paleido ją į Nilo upę. Pintinę rado faraono dukra, kuri priėmė Mozę kaip savo sūnų ir augino jį rūmuose.
Nors Mozė užaugo kaip Egipto princas, vėliau sužinojo apie savo žydų kilmę. Vieną dieną, matydamas, kaip egiptietis kankina žydų vergą, Mozė jį nužudė. Bijodamas faraono keršto, jis pabėgo į Midijaną, kur gyveno kaip piemuo.
2. Dievo pašaukimas ir degantis krūmas
Gyvendamas Midijane, Mozė patyrė stebuklingą Dievo apsireiškimą. Vieną dieną jis pamatė degantį krūmą, kuris nebuvo sunaikintas liepsnų. Iš krūmo Dievas kalbėjo Mozui ir pasakė, kad jis buvo išrinktas išvaduoti izraelitus iš vergijos Egipte. Nors Mozė iš pradžių dvejojo ir jautėsi nepasiruošęs šiai misijai, Dievas jį patikino, kad jis bus vedamas ir palaikomas. Dievas taip pat atskleidė savo vardą – Aš esu, kuris esu (YHWH).
3. Dešimt Egipto bausmių
Mozė grįžo į Egiptą kartu su savo broliu Aaronu ir kreipėsi į faraoną, prašydamas leisti izraelitams išvykti garbinti Dievą dykumoje. Tačiau faraonas atsisakė ir dar labiau apsunkino izraelitų vergiją. Dėl to Dievas atsiuntė dešimt bausmių (stichinių nelaimių), kurios nusiaubė Egiptą:
- Vanduo pavirto krauju,
- Varlių antplūdis,
- Utėlių užkrėtimas,
- Musių antplūdis,
- Gyvulių maro išplitimas,
- Opų atsiradimas,
- Kruša,
- Skėrių antplūdis,
- Tamsa,
- Paskutinė bausmė – pirmagimių mirtis, kai visi Egipto pirmagimiai, įskaitant faraono sūnų, buvo nužudyti per naktį.
Po paskutinės bausmės faraonas pagaliau sutiko leisti izraelitams išeiti iš Egipto.
4. Išėjimas iš Egipto
Izraelitai nedelsdami išvyko iš Egipto, tai tapo žinoma kaip Išėjimas. Jie keliaudavo naktį, vedami Dievo ugnies stulpo, o dieną – debesies stulpo. Tačiau netrukus faraonas persigalvojo ir pradėjo vytis izraelitus su savo kariuomene. Kai izraelitai pasiekė Raudonąją jūrą, atrodė, kad jų pabėgimas buvo baigtas, bet Dievas padarė stebuklą – per Mozę perskyrė jūrą, kad izraelitai galėtų pereiti sausuma. Kai Egipto kariuomenė bandė sekti, vanduo užplūdo ir sunaikino juos.
5. Kelionė per dykumą ir Sandora ant Sinajaus kalno
Po stebuklingo pabėgimo izraelitai pradėjo ilgą kelionę per Sinajaus dykumą, vedami Mozės. Kelionės metu Dievas maitino izraelitus mana iš dangaus ir vandeniu iš uolų, parodydamas savo globą ir stebuklingą pagalbą. Tačiau žmonės dažnai murmėdavo ir priekaištaudavo Mozei dėl sunkumų kelionėje.
Svarbiausias šios kelionės įvykis įvyko ant Sinajaus kalno, kur Dievas sudarė sandorą su izraelitais ir perdavė dešimt įsakymų. Tai tapo pagrindiniais moraliniais ir teisiniais nurodymais žydų tautai. Sandora simbolizavo ypatingą Dievo ir izraelitų santykį: Dievas pažadėjo būti jų Dievas, o izraelitai turėjo laikytis Jo įstatymų.
6. Mozė ir pažadėtoji žemė
Kelionė į Pažadėtąją žemę (Kanaano žemę) buvo ilga ir sunki. Dėl izraelitų nepaklusnumo ir netikėjimo Dievu jiems buvo lemta keturiasdešimt metų klajoti dykumoje, kol mirė visi sukilę prieš Dievą ir Mozei priekaištavę žmonės. Mozė vedė izraelitus beveik visą šią kelionę, bet jam nebuvo leista įeiti į Pažadėtąją žemę dėl jo nepaklusnumo Dievui vienu atveju. Prieš įžengiant į Pažadėtąją žemę, Dievas leido Mozei žvilgtelėti į ją nuo kalno viršūnės, bet jis mirė prieš izraelitams pasiekiant šią žemę.
Simbolinė ir religinė reikšmė
Mozė yra svarbus simbolis religijose dėl savo drąsos, tikėjimo ir ryšio su Dievu. Jis atstovauja Dievo siųstą gelbėtoją ir teisėją, kuris vadovavo tautai iš vergijos į laisvę. Išėjimas yra žydų istorijoje svarbiausias įvykis, pažymintis izraelitų išlaisvinimą iš vergijos ir jų kelionę į Pažadėtąją žemę. Ši istorija yra pagrindas daugeliui religinių švenčių, pavyzdžiui, Paschai (Pesachui), kurią švenčia žydai, minėdami izraelitų išėjimą iš Egipto.
Krikščionybėje Mozės istorija simbolizuoja išlaisvinimą nuo nuodėmės, o Išėjimas vertinamas kaip dieviško išgelbėjimo analogas. Islamo tradicijoje Mozė (žinomas kaip Mūsa) taip pat yra vienas svarbiausių pranašų, kuris įvykdė Dievo valią ir išgelbėjo savo tautą.
Mozės išvedimas iš Egipto yra giliai įsišaknijusi istorija apie Dievo teisingumą, jo gailestingumą ir žmonijos tikėjimą bei ištikimybę Dievui.