Monofizitai yra krikščionių grupė, susiformavusi ankstyvaisiais Bažnyčios laikais, po Chalkedono Susirinkimo (451 m.), dėl teologinio ginčo apie Kristaus prigimtis. Šis terminas kilęs iš graikiškų žodžių monos („viena“) ir physis („prigimtis“), nes monofizitai tikėjo, kad Jėzus Kristus turėjo vieną prigimtį – dieviškąją, kuri visiškai sugėrė arba panaikino žmogiškąją. Toks mokymas prieštaravo ortodoksiniam krikščionių tikėjimui, kuris buvo patvirtintas Chalkedono Susirinkime, kad Kristus turi dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją, suvienytas viename asmenyje (hipostazėje), tačiau nesumaišytas, nepakeistas, neatskirtas ir nepadalintas.
Monofizitizmas buvo atsakas į Nestorianizmo ereziją, kuri teigė, jog Kristus turėjo dvi atskiras asmenybes – dieviškąją ir žmogiškąją. Siekdami pabrėžti Kristaus vieningumą, monofizitai peržengė kitą kraštutinumą ir praktiškai neigė Kristaus tikrą žmogiškąją prigimtį, teigdami, kad ji buvo absorbuota Jo dieviškojoje prigimtyje.
Chalkedono Susirinkimas, siekdamas išspręsti šį teologinį konfliktą, paskelbė, kad Kristus yra „vienas ir tas pats Sūnus, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, pilnai Dievas ir pilnai žmogus“, ir kad Jo dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys egzistuoja be susimaišymo ir be pasikeitimo. Šis sprendimas nebuvo priimtinas visiems, ir daugelyje rytinių krikščioniškų regionų – Egipte, Sirijoje ir Armėnijoje – Chalkedono nutarimai buvo atmesti. Šios bendruomenės tapo žinomos kaip monofizitai.
Monofizitai pabrėžė, kad dieviškoji prigimtis Kristuje buvo tokia stipri ir visa apimanti, jog ji galėjo pilnai apimti ir įgyti žmogiškąją prigimtį. Jie manė, kad dvi prigimtys reikštų tam tikrą Kristaus asmens padalijimą, o tai, jų nuomone, prieštaravo išganymo planui. Pavyzdžiui, šv. Kirilas Aleksandrietis, kurio raštai buvo naudojami kaip pagrindas monofizitų teologijai, dažnai pabrėžė Kristaus vienybę, nors jis pats nebuvo monofizitas.
Chalkedono susirinkimo mokymas buvo teologinis kompromisas tarp kraštutinumų – nestorianizmo ir monofizitizmo. Tačiau monofizitai suvokė Chalkedono sprendimą kaip pernelyg artimą nestorianizmui ir todėl jį atmetė.
Be teologinių priežasčių, monofizitizmas taip pat buvo susijęs su politiniais ir kultūriniais faktoriais. Egiptas, Sirija ir kiti rytiniai regionai, kur monofizitai turėjo daugiausiai šalininkų, tuo metu buvo Romos imperijos periferijoje. Šių regionų krikščionys dažnai jautėsi atskirti nuo Konstantinopolio ir imperinės valdžios, todėl monofizitizmas tapo ne tik teologiniu, bet ir savotišku kultūriniu bei politiniu protestu prieš centrinę valdžią.
Nors istorinis terminas „monofizitai“ naudojamas apibūdinti tam tikras bendruomenes, daugelis iš jų nepriima šio pavadinimo, nes jis neatspindi jų tikėjimo. Pavyzdžiui, Rytų Ortodoksų Bažnyčios – tokios kaip Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia, Koptų Ortodoksų Bažnyčia ir Sirų Ortodoksų Bažnyčia – save vadina „miaphizitais“. Skirtingai nei monofizitai, kurie teigia apie vieną dieviškąją prigimtį, miaphizitai tiki, kad Kristus turi vieną vieningą, bet dvigubą prigimtį – dieviškąją ir žmogiškąją, kurios yra nedalomos ir neišskiriamos, bet tuo pačiu metu pilnai išlaiko savo esmines savybes.
Šiuolaikinių teologinių dialogų metu tarp Rytų Ortodoksų Bažnyčios ir Chalkedonijos Bažnyčių buvo pasiektas tam tikras susitarimas, jog abi pusės iš esmės sutaria dėl Kristaus dieviškumo ir žmogiškumo, tačiau istoriniai skirtumai kilo iš semantinių ir politinių nesusipratimų.
Monofizitizmo istorija atskleidžia, kaip lengva nuklysti į kraštutinumus, bandant išspręsti sudėtingus teologinius klausimus. Tai taip pat primena, kaip svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp tikėjimo pagrindų ir jų interpretacijos. Chalkedono susirinkimo mokymas apie Kristaus dvi prigimtis ne tik išsaugojo tikėjimo integralumą, bet ir užtikrino, kad krikščionių tikėjimas liktų atviras tiek dieviškojo, tiek žmogiškojo Kristaus pilnatvei.