Mistika – tai unikalus ir pirmapradis religinis reiškinys, kurio metu žmogus patiria tiesioginį ir intuityvų ryšį su Dievu ar metafizine tikrove. Šis potyris, anot Tomo Akviniečio, apibūdinamas kaip „eksperimentinis Dievo pažinimas“ (cognitio Dei experimentalis). Mistika peržengia intelekto ribas, suteikdama galimybę dvasinei vienovei su dieviškumu. Tai ne teorinis pažinimas, o tiesioginis išgyvenimas, kuris dažnai būna intensyvus, asmeniškas ir sunkiai nusakomas žodžiais.
Mistiko potyriai stebimi įvairiose religijose ir laikotarpiuose, peržengiantys kultūrines bei konfesines ribas. Pavyzdžiui, viduramžių krikščionių mistikai, tokie kaip Meistras Eckhartas ar Hildegarda Bingenietė, liudijo apie tiesioginį Dievo patyrimą kaip vienybės būseną, apibūdindami tai metafizinėmis frazėmis, kaip antai „Dievas yra tas pats Vienis, kuriuo aš esu.“ Panaši mintis randama ir Rytų filosofijose, pavyzdžiui, Šankaros mokyme apie Brahmano ir Atmano tapatumą, kurio esmę išreiškia posakis „Tu esi tai“ (Tat tvam asi). Sufijų tradicijoje Dievas taip pat patiriamas kaip vidinis tiesos šaltinis, o sufijus Mansuras al Haladžas savo patirtį išreiškė žodžiais „Aš esu Tiesa“ (ana I hak), už kuriuos jis buvo pasmerktas mirčiai.
Mistinis išgyvenimas dažnai siejamas su individualia ekstaze ar transu, kai žmogus patenka į būseną, kurioje prarandama savastis ir pasiekiamas dieviškojo pasaulio artumas. Mistika kartais laikoma universaliu reiškiniu, tačiau vakarietiškos tradicijos dažnai ją sieja su krikščionybe. Krikščioniškoje mistikoje didelis dėmesys skiriamas malonei ir sakramentiniam gyvenimui. Ypač Eucharistijos išgyvenimas gali tapti pagrindu intensyviam susivienijimui su Dievu, tačiau mistika neapsiriboja vien sakramentais. Krikščionių mistikai taip pat kalba apie ypatingai individualų ryšį su Dievu, kuris dažnai pasireiškia ne žodžiais, o giliais vidiniais išgyvenimais.
Nors krikščioniškoji mistika dažnai laikoma centrine, jos fenomenas aptinkamas ir kitose tradicijose. Daoistinė Lao Dzė ir Čuang Dzė mistika pabrėžia vidinį ramumą ir susiliejimą su Dao – neapčiuopiama ir nesuvokiama tikrove, kuri vis dėlto apima visą pasaulį. Indų Upanišadų mokymai taip pat išreiškia mistinį susijungimą su visuotiniu pradu, o sufijų tradicijoje Dievas suvokiamas kaip artimiausias žmogaus esmei. Antanas Rubšys rašo, kad sufizme „Dievas yra taip arti žmogaus, kaip jo kaklo gysla.“
Mistinis patyrimas dažnai yra neapsakomas ir perteikiamas simboliais ar metaforomis. Mistikai dažnai prabyla apie savo potyrius poetine ar užuominų kalba, pabrėždami, kad jų patyrimas yra už įprasto supratimo ribų. Ši fenomeno savybė dažnai verčia aplinkinius mistiką laikyti ypatingu autoritetu, tačiau istorijoje būta ir atvejų, kai mistikai buvo nesuprasti arba laikyti pavojingais. Teigiama, kad „kiekvienas mistikas visada yra prie pat erezijos ribos.“ Tai atskleidžia mistikos dviprasmiškumą – nors ji gali būti ypatingos malonės išraiška, kai kada jos pasekmės gali būti neteisingai suprastos arba net pavojingos.
Religinėse sistemose požiūris į mistiką yra įvairus. Krikščionybėje ji vertinama atsargiai, tačiau pripažįstama kaip malonės forma, leidžianti žmogui patirti ypatingą artumą su Dievu. Kitos religijos, kaip sufizmas islame ar bhakti tradicijos induizme, mistinį patyrimą taip pat laiko viena iš svarbiausių žmogaus dvasinės kelionės dalių. Mistika išlieka universali patyrimo forma, per kurią žmogus siekia transcendentinės tikrovės ir gilios vienybės su šventumu.