Galijotas, dar vadinamas Galiotas, yra Biblijos personažas, kurio istorija aprašyta Pirmojoje Samuelio knygoje (1 Sam 17). Jis buvo filistinų kariuomenės milžinas, pagarsėjęs savo ūgiu, jėga ir pasipūtimu. Pasakojimas apie Galijotą ir jauną Izraelio ganytoją Dovydą tapo vienu žinomiausių Šventojo Rašto epizodų, simbolizuojančiu pergalę prieš neįveikiamą priešą Dievo pagalba.
Biblijoje Galijotas pristatomas kaip kilęs iš Gato miesto, kuris garsėjo milžinais. Jis buvo nepaprasto ūgio – apytikriai šešių uolekčių ir sprindžio, tai atitiktų apie tris metrus šiuolaikiniu matavimu. Galijotas dėvėjo sunkų vario šarvą, sveriantį penkis tūkstančius šekelių (apie 57 kg), ir turėjo įspūdingą ietį, kurios antgalis vienas pats svėrė šešis šimtus šekelių (apie 7 kg). Jo ginkluotė ir išvaizda simbolizavo ne tik fizinę jėgą, bet ir filistinų pasitikėjimą karine galia.
Pasakojime filistinai ir izraelitai stovyklavo priešingose kalvose, tarp kurių buvo slėnis. Galijotas kasdien išeidavo į lauką ir iššaukdavo izraelitus į dvikovą, siūlydamas išspręsti karą be kraujo praliejimo: jei kas nors jį įveiktų, filistinai taptų izraelitų vergais, tačiau jei Galijotas laimėtų, izraelitai turėtų pasiduoti. Izraelio kariuomenė buvo priblokšta, o karalius Saulius ir jo kariai bijojo stoti prieš tokį milžiną.
Šioje situacijoje atsirado jaunas Dovydas, kuris atėjo aplankyti savo brolių, tarnaujančių Sauliaus kariuomenėje. Dovydas išreiškė pasipiktinimą Galijoto pasipūtimu ir Dievo tautos išniekinimu. Nepaisant savo jauno amžiaus ir nepatyrimo kare, jis pasiūlė stoti į dvikovą su Galijotu. Dovydo pasitikėjimas nebuvo grindžiamas fizine jėga ar ginklais, bet Dievo pagalba: „Viešpats, kuris mane išgelbėjo iš liūto ir lokio nagų, išgelbės mane ir iš šio filistino rankų“ (1 Sam 17,37).
Dovydas ėjo prieš Galijotą nešdamasis tik lazdą, maišelį su penkiais akmenimis ir laidynę. Milžinas išjuokė jauną ganytoją, tačiau Dovydas drąsiai pareiškė, kad jis ateina „Viešpaties vardu“ ir kad ši kova parodys visai žemei, jog „karas priklauso Viešpačiui“ (1 Sam 17,45–47).
Dovydas paleido vieną akmenį iš laidynės, kuris pataikė Galijotui į kaktą, priversdamas jį nukristi veidu į žemę. Po to Dovydas priėjo, paėmė Galijoto kardą ir nukirto jo galvą. Filistinai, pamatę savo čempiono mirtį, pabėgo, o izraelitai vijosi juos ir nugalėjo.
Ši istorija turi gilias simbolines prasmes. Ji liudija apie Dievo jėgą ir Jo gebėjimą nugalėti stipresnius priešininkus, kai žmogus Jam visiškai pasitiki. Dovydas, kaip silpno žmogaus atstovas, simbolizuoja drąsą, tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Tuo tarpu Galijotas simbolizuoja pasipūtimą, pasitikėjimą tik savo jėgomis ir priešiškumą Dievo tautai.
Galijoto istorija tapo metafora daugeliui žmonių, įkvepianti nugalėti gyvenimo sunkumus, kurie atrodo neįveikiami. Per šį pasakojimą atsiskleidžia, kad tikra stiprybė kyla ne iš fizinių resursų, bet iš tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu. Dovydas, vėliau tapęs Izraelio karaliumi, šiuo žygdarbiu įrodė, kad Viešpats renkasi tuos, kurie pasikliauja ne savo, bet Dievo galia.