Miafizitai yra krikščionybės srovė, išsivysčiusi po teologinių ginčų apie Kristaus prigimtį. Šis terminas kilęs iš graikiškų žodžių „μία φύσις“ („mia physis“), reiškiančių „viena prigimtis“. Miafizitai tvirtina, kad Jėzuje Kristuje yra viena dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis, kuri susijungė į vieną neatskiriamą ir nedalomą prigimtį, bet kartu išlaikė abi prigimtis pilnas ir nekintamas. Ši teologinė pozicija buvo išplėtota kaip atsakas į kalcedonietišką doktriną, priimtą 451 metais per Chalkedono Susirinkimą.
Miafizitų poziciją daugiausia įkvėpė Aleksandrijos patriarchas Kirilas, kuris pabrėžė, kad po Įsikūnijimo Kristuje veikia viena „suvienyta“ prigimtis – „viena prigimtis Dievo Žodžio, tapusi kūnu“ („μία φύσις τοῦ Θεοῦ Λόγου σεσαρκωμένη“). Miafizitai pabrėžė, kad ši viena prigimtis nėra sumaišyta, o abi prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji – išlieka pilnos, tačiau jos egzistuoja kartu viename asmenyje.
Miafizitų mokymas buvo atmestas Chalkedono Susirinkime, kuris paskelbė, kad Kristus yra vienas asmuo, turintis dvi atskiras ir nesumaišytas prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją. Ši doktrina buvo įtvirtinta kaip oficialus Bažnyčios mokymas ir tapo pagrindu kalcedonietiškai krikščionybei. Miafizitai, priešingai, laikė Chalkedono doktriną neteisinga ir manė, kad ji atskiria Kristaus prigimtis, todėl kelia pavojų tikėjimo vienybei.
Po Chalkedono susirinkimo miafizitų bendruomenės išliko stiprios Egipte, Sirijoje, Armėnijoje, Etiopijoje ir kitose Rytų krikščioniškose šalyse. Šios bendruomenės, kurios nepripažino Chalkedono nutarimų, tapo žinomos kaip Rytų ortodoksų Bažnyčios. Tarp jų yra Koptų ortodoksų Bažnyčia, Sirų ortodoksų Bažnyčia, Armėnų apaštalinė Bažnyčia, Etiopijos ir Eritrėjos ortodoksų Bažnyčios.
Svarbu pabrėžti, kad miafizitų mokymas nėra tas pats, kas monofizitizmas, kuris teigė, jog Kristuje egzistuoja tik viena – dieviškoji – prigimtis, o žmogiškoji buvo absorbuota. Miafizitai atmeta tokį supaprastintą požiūrį ir pabrėžia, kad Kristaus dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys egzistuoja kartu viena kitą papildydamos, o ne susimaišydamos.
Šiuolaikiniame kontekste daugiausia Rytų ortodoksų Bažnyčių ir Chalkedono krikščionybės atstovai siekia dialogo ir vienybės, bandydami išspręsti istorinį nesusipratimą dėl teologinių terminų. Abi pusės pripažįsta, kad jų požiūriai į Kristaus prigimtį yra artimesni, nei anksčiau buvo manoma. Pavyzdžiui, XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiuje vyko daugybė susitikimų tarp Rytų ortodoksų ir Chalcedono ortodoksų, siekiant bendrų išvadų.
Miafizitų mokymas išlieka svarbus, nes jis ne tik prisideda prie teologinių diskusijų apie Kristaus prigimtį, bet ir atskleidžia, kaip skirtingi Bažnyčios mokymo akcentai gali sukurti ilgalaikius padalijimus. Ši tradicija ir toliau išlieka gyva Rytų Bažnyčiose, kurios savo dvasiniu gyvenimu ir teologija praturtina visą krikščionybės pasaulį.