Malko ausis minima Evangelijoje pagal Joną, kur aprašomas netikėtas įvykis Jėzaus sulaikymo naktyje. Vyriausiojo kunigo tarnas patyrė sužalojimą, kai vienas iš Jėzaus artimiausių palydovų nusprendė priešintis atėjusiems kareiviams. Tenka pastebėti, kad apaštalų drąsa kartais būdavo sumišusi su žmogiškomis silpnybėmis, todėl šioje scenoje mokinys išsitraukė kardą. Evangelijos liudija, jog nukentėjo ausis, priklausiusi tarnui, vadinamam Malku. Nesunku įsivaizduoti, kad susirėmimas įvyko chaotiškoje aplinkoje, nes mokiniai nenorėjo leisti jų Mokytojui būti suimtam.
Pasak pasakojimo, įvyko ne vien agresyvus veiksmas, bet ir neįprastas išgydymo stebuklas. Jėzus, nors ir pats buvo atsidūręs pavojuje, palietė sužalotą ausį ir atkūrė ją. Tokiu būdu parodyta, kad Viešpats nesiekė prievartos, net kai aplink tvyrojo įtampa. Malkas buvo tarnas, susidūręs su skausmu, tačiau sugijimas nutraukė kovingą atmosferą, kviesdamas į gailestingumą. Ši detalė padeda suvokti, kad evangelijose nuolat stengiamasi atskleisti tikrąjį Jėzaus misijos tikslą. Jis siekė meilės ir susitaikymo, gebėjo išlikti ramus net grėsmingų situacijų akivaizdoje.
Teologai atkreipia dėmesį, kad net tuomet, kai kiti troško priešintis neteisybei jėga, Jėzus nurodė kitaip elgtis. Malko sužeidimas tapo ta proga pademonstruoti tikėjimo vertybes praktikoje. Mokiniai norėjo apginti Mokytoją, bet sužeistas žmogus per Jėzų gavo naują galimybę. Įdomu, jog vyriausiojo kunigo tarnas turėjo vykdyti viršesniųjų nurodymus, tačiau net ir atstovaudamas jėgai, kuri sulaikė Mesiją, patyrė Viešpaties gailestingumą. Tai atskleidžia, kad gėris pranoksta bet kokias sienas ar interesus.
Galima sakyti, kad Malko ausis simbolizuoja žmogaus bejėgiškumą, kai atsiduriama istorijos verpetuose. Kartais kasdienybė tampa priežastimi paklusti aplinkybėms, kurių pats žmogus nesugalvojo. Kiekvienas gali atsidurti ten, kur tenka tarnauti kitų sprendimams. Tačiau net ir tokiame kelyje įmanoma susidurti su gydančia Dievo ranka. Pasak daugelio dvasininkų, Malkas yra kiekvienas, kuris netikėtai patiria sukrėtimą. Tuomet atsiskleidžia dvi kryptys: troškimas priešintis ir noras atkeršyti arba sprendimas atsiverti dieviškam užuojautos veikimui.
Nors Petras (taip vadinamas drąsusis kardu smogęs mokinys) bandė veikti savomis priemonėmis, Jėzus verčiau pristatė mokymą, kad žmogiškoji prievarta veda į dar didesnį susipriešinimą. Šioje istorijoje galima atpažinti pamoką, jog tik dvasinė stiprybė bei pasitikėjimas iš aukščiau atveria kelią sutikti sunkumus be keršto. Mokinio poelgis buvo nulemtas užsidegimo ginti tą, kurį jis mylėjo, tačiau Jėzus leido suprasti, kad valdžia, neteisingi teismai ar jėga negali sugriauti to, kas pastatyta ant meilės ir tiesos pamatų. Malkas tapo liudininku jėgos, kuri ne naikina, bet gydo.
Pasakojimo pabaigoje matyti, kad Jėzus pakluso sulaikymo situacijai, nors vėliau tai nuvedė prie dar skaudesnių įvykių. Vis dėlto netoleravo, jog kažkas būtų žalojamas vardan gynybos. Malkas, kaip asmuo, atspindi paprastą žmogų, ne visada galintį daryti laisvus pasirinkimus, tačiau netikėtame susidūrime su Kristumi patiriantį užuojautą. Pasakojime lieka iškalbingi du motyvai: žmogus, sužeistas skubotų reakcijų, ir Mokytojas, teikiantis išgijimą ir atlaidumą. Tai skatina kiekvieną krikščionį apmąstyti ne vien Jėzaus nuolankumą, bet ir jo sukurtą galimybę matyti kitą ne kaip priešą, o kaip tokį pat silpną pakeleivį.
Malko istorija liudija, kad net žmogiškojo pykčio ir smurto akimirkomis Viešpats išlieka ištikimas meilės dvasiai. Evangelijos skaitytojui iškyla klausimas: ką reiškia sekti Mokytoju, galinčiu ne tik sulaikyti ranką, pakeltą prieš kitą, bet ir atkurti sužalotą kūno dalį? Veikiausiai atsakymas susijęs su gebėjimu žvelgti į kiekvieną žmogų kaip į galintį priimti išgydymą. Net jei tas žmogus stovi kitoje barikadų pusėje, malonė gali atkurti bendrystę. Tokiu būdu Malko ausis tampa žinia apie atleidimo galią, kuri sujungia priešiškas stovyklas meile ir atgaila.