Viduramžiais Europos krikščioniškoje teologijoje ir visuomenėje islamas buvo dažnai suvokiamas kaip erezija, kuri iškraipė krikščioniškąją tiesą. Dėl to kai kurie teologai ir kronikininkai islamą apibūdindavo kaip „Mahometo ereziją“, nors toks pavadinimas iš esmės neatskleidė pačios islamiškosios tradicijos esmės, o labiau atspindėjo Vakarų požiūrį į naują religiją. Islamas, kuris VII amžiuje pradėjo plisti iš Arabijos pusiasalio, netruko sukelti didelį susidomėjimą ir įtampą krikščioniškame pasaulyje.
Viena iš priežasčių, kodėl islamas buvo laikomas erezija, slypėjo tame, kad islamas pripažino Senojo ir Naujojo Testamento pranašus, įskaitant Jėzų, tačiau neigė jo dieviškumą. Krikščionių pasauliui tai atrodė kaip sąmoningas pagrindinės doktrinos atmetimas. Islamo mokymas, kuriame Jėzus laikomas vienu iš pranašų, bet ne Dievo Sūnumi, o Mahometas yra laikomas paskutiniu ir svarbiausiu pranašu, buvo vertinamas kaip nukrypimas nuo tikrojo tikėjimo. Be to, islamas neigė Šventosios Trejybės doktriną, kuri buvo ir tebėra esminis krikščionybės tikėjimo elementas.
Ankstyvųjų viduramžių teologai, tokie kaip Jonas Damaskietis, islamą laikė „krikščioniškąja erezija“. Jis teigė, kad Mahometas buvo klaidingas pranašas, kuris iškraipė biblinį mokymą ir sukūrė naują religiją, paremtą klaidingomis doktrinomis. Jonas Damaskietis savo raštuose mini, kad islamas kilęs iš žydų ir arijų įtakos, todėl jo akimis buvo artimas kitoms Bažnyčios pasmerktoms erezijoms. Tokie požiūriai stiprino krikščionių įsitikinimą, kad islamas yra ne atskira religija, o pavojinga nukrypimo forma.
Islamo pripažinimas kaip erezijos taip pat buvo susijęs su politiniais ir kultūriniais konfliktais. Kalifato ekspansija, prasidėjusi VII a. pabaigoje, greitai pavertė islamą dominuojančia jėga Vidurio Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir net Pietų Europoje. Tai kėlė tiesioginę grėsmę krikščioniškoms valstybėms, ypač Bizantijai ir vėliau viduramžių Ispanijai. Kryžiaus žygiai, kurie buvo rengiami siekiant atkovoti Šventąją Žemę iš musulmonų kontrolės, dar labiau sustiprino neigiamą krikščionių požiūrį į islamą.
Popiežiai ir teologai dažnai islamą pristatydavo kaip klaidinančią ir pavojingą religiją, kuri viliojo žmones nuo tiesos. Pavyzdžiui, XIII amžiuje dominikonų misionierius Tomas Akvinietis savo raštuose islamą laikė klaidų ir tiesos mišinys. Jis pripažino, kad islamo mokymas apie Dievo vienumą ir teisumą atspindėjo dalį tiesos, tačiau kritikavo Mahometą kaip žmogų, kuris įsteigė religiją, remdamasis ne dievišku apreiškimu, o asmeniniu autoritetu.
„Mahometo erezijos“ samprata taip pat turėjo politinių ir kultūrinių padarinių. Ji buvo naudojama pateisinti karinius veiksmus prieš musulmonų valstybes, skatinti vienybę tarp krikščioniškų tautų ir stiprinti Bažnyčios autoritetą. Šis terminas ne tik apibūdino teologinę opoziciją islamui, bet ir atspindėjo Europos pasaulėžiūrą, kurioje krikščionybė buvo laikoma vieninteliu teisėtu tikėjimu.
Vis dėlto verta pažymėti, kad „Mahometo erezijos“ suvokimas neatskleidžia tikrosios islamo esmės. Islamas savyje talpina savarankišką religijos sistemą, kuri yra paremta Korano apreiškimais ir pranašo Mahometo gyvenimu bei mokymais. Jis neišsivystė kaip krikščionybės ar judaizmo erezija, bet siekė būti tiesioginiu Dievo žodžio apreiškimu visai žmonijai.
Nors viduramžiais islamas ir buvo laikomas erezija, vėlesniais amžiais Europoje požiūris į islamą kito. Renesanso ir Apšvietos laikotarpiais išaugo susidomėjimas islamo kultūra, mokslu ir filosofija, o teologinės bei kultūrinės priešpriešos pamažu užleido vietą dialogui ir supratimui. Tačiau viduramžių samprata apie „Mahometo ereziją“ išlieka svarbi istorijos dalis, atskleidžianti, kaip religijos, politika ir kultūra formavo tarpusavio santykius ir suvokimą apie tikėjimą.