Religijoje „liustracija“ dažniausiai siejama su dvasinio apsivalymo ir moralinio atgailavimo sąvokomis. Ji gali būti suprantama kaip procesas, kurio metu žmogus siekia išsivaduoti iš nuodėmių naštos, pasiekti dvasinį tyrumą ir artumą Dievui. Ši idėja glaudžiai siejasi su įvairiais religiniais ritualais ir praktika, kurie simbolizuoja apsivalymą ir atgailą.
Senojo Testamento laikais liustracijos idėja buvo atspindėta daugybėje ritualų, kuriuos Dievas įsakė Izraelio tautai. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra apsiplovimo ritualai, kuriuos privalėjo atlikti kunigai prieš įžengdami į šventyklą ar atlikdami šventąsias pareigas. Toks apsiplovimas ne tik turėjo simbolinę reikšmę, bet ir rodė fizinį ir dvasinį pasirengimą susitikti su Dievo šventumu. Pavyzdžiui, Kunigų knygoje rašoma: „Tebūna jie šventi savo Dievui ir nepažeidžia Jo vardo, nes jie aukoja Viešpačiui deginamąsias aukas“ (Kun 21, 6).
Krikščionių tradicijoje liustracijos idėja įgauna dar gilesnę prasmę per Kristaus auką. Tikima, kad Kristaus kraujas apsivalo žmogų ne tik nuo fizinės, bet ir nuo moralinės nešvaros. Apaštalas Jonas rašo: „Jei išpažįstame savo nuodėmes, Jis yra ištikimas ir teisus, atleis mums nuodėmes ir apvalys mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 9). Tai rodo, jog liustracija yra ne vien išorinis, bet ir vidinis procesas, kurio esmė – tikėjimas, atgaila ir dvasinis pasikeitimas.
Ortodoksinėje tradicijoje liustracijos sąvoka gali būti susijusi su sakramentais, tokiais kaip išpažintis ir eucharistija. Išpažintis tampa būdu, kuriuo žmogus per kunigą gauna Dievo malonę ir apsivalo nuo nuodėmių. Tai procesas, kai tikintysis atveria savo širdį, pripažįsta savo nuodėmes ir pasiryžta grįžti į dvasinį gyvenimą. Teofanas Atsiskyrėlis savo raštuose pabrėžia, jog žmogaus širdis turi būti ištyrinta nuo pasaulietiškų troškimų ir pripildyta troškimo pažinti Dievą. Jis rašo: „Dvasinė šviesa, kaip ir ugnis, apvalo viską, kas suteršta, jei tik žmogus leidžia šiai šviesai veikti jo širdyje“.
Religinėje simbolikoje liustracija dažnai siejama su šviesa. Pavyzdžiui, žvakių uždegimas bažnyčioje simbolizuoja apsivalymą ir Dievo buvimą. Šviesa tampa ne tik fizine, bet ir dvasine liustracijos išraiška, rodanti žmogaus siekį būti apšviestam Dievo malonės.