Liturginė konstitucija, dar vadinama „Sacrosanctum Concilium“, yra vienas svarbiausių dokumentų, priimtų Antrojo Vatikano susirinkimo metu, kuris vyko nuo 1962 iki 1965 metų. Šis dokumentas, priimtas 1963 metų gruodžio 4 dieną, apibrėžia liturgijos reformos pagrindus ir tikslus, siekiant atnaujinti ir atgaivinti Bažnyčios liturginį gyvenimą.
„Sacrosanctum Concilium“ pabrėžia, kad liturgija yra ne tik viešasis Bažnyčios kultas, bet ir svarbus tikėjimo elementas, kuris turi būti prieinamas visiems tikintiesiems. Šio dokumento tikslas – užtikrinti, kad liturgija būtų gyva ir veiksminga, atspindinti visų tikinčiųjų bendruomenės dalyvavimą ir dvasingumą. Taip pat akcentuojama, kad liturgija turėtų būti suprantama visiems, todėl didelis dėmesys skiriamas sakraliosios kalbos, simbolių ir ritualų aiškinimui bei pritaikymui.
Konstitucija skatino liturgijos kalbos reformą, leidžiančią naudoti vietines kalbas, o ne tik lotynų kalbą, kaip buvo įprasta iki tol. Tai leido tikintiesiems geriau suprasti ir dalyvauti Mišiose, taip pat ir kituose liturginiuose veiksmuose. Taip pat buvo įvesti nauji liturginiai elementai ir atnaujinti seni, siekiant, kad jie geriau atitiktų šiuolaikinius Bažnyčios poreikius ir gyvenimo realijas.
Ši konstitucija taip pat akcentuoja liturgijos vaidmenį kaip bendruomenės susirinkimo ir dvasinio augimo šaltinį, o ne tik individualaus maldos ir garbinimo akto. Ji skatina visus tikinčiuosius aktyviai dalyvauti liturgijoje, prisidėti prie jos formavimo ir gyvenimo, siekiant gilesnio supratimo ir patirties.
„Sacrosanctum Concilium“ yra svarbus žingsnis Bažnyčios istorijoje, skatinantis ne tik liturgijos atnaujinimą, bet ir platesnę Bažnyčios atvirumą bei įsitraukimą į pasaulį.