Linčo teismas – tai neoficialus teisingumo vykdymas, kai minia ar žmonių grupė paima į rankas teisingumo įgyvendinimą be teisinio proceso ar teismo sprendimo. Tai paprastai apima smurtinius veiksmus, tokius kaip egzekucijos, kartais net viešos egzekucijos, dažniausiai asmenims, kurie įtariami nusikaltimais ar pažeidimais, bet kuriems nebuvo suteikta galimybė apsiginti teisminiame procese.
Terminas „linčo teismas“ kilo iš XVIII amžiaus Amerikos, ypač su revoliucijos ir po to sekusio Amerikos nepriklausomybės karo kontekstu. Populiariausia teorija teigia, kad jis kilęs nuo kapitono Williamo Lyncho, kuris gyvenęs Virdžinijos valstijoje, JAV, ir vadovavo neoficialiems teisingumo vykdymo aktams, siekdamas greitai bausti asmenis, įtariamus lojalumu Didžiajai Britanijai per Amerikos nepriklausomybės karą (1775–1783). Yra dar viena versija, kuri nurodo teisėją Charlesą Lynchą, kuris vadovavo panašiai praktikai per tą patį laikotarpį.
Linčo teismai tapo ypač paplitę po Amerikos pilietinio karo (1861–1865), kai JAV pietuose vyko rasinė segregacija ir intensyvėjo rasiniai konfliktai. Juodaodžiai Amerikos gyventojai dažnai tapdavo šių teismų aukomis. Šios egzekucijos paprastai buvo vykdomos siekiant „atkurti tvarką“ ar bausti už tariamus nusikaltimus, tačiau neretai jos buvo grindžiamos rasiniais išankstiniais nusistatymais ir diskriminacija.
Religinis aspektas linčo teismuose kartais pasireiškia minios įsitikinimu, kad jie vykdo „Dievo teisingumą“. Kai kuriais atvejais linčo teismo šalininkai teigė, kad jie gina moralę ir teisingumą, kuris jiems atrodo tinkamesnis nei teisinis procesas. Kai kurios minios suvokė savo veiksmus kaip tarnavimą aukštesnei dvasinei ar moralinei tvarkai. Tai galėjo būti susiję su tuo, kad religijos dažnai teikė moralės normas, kurios buvo integruotos į bendruomenių socialinę ir kultūrinę struktūrą. Kai kuriems linčo teismo dalyviams religinė morale tapo pagrindu pateisinti savo veiksmus, tarsi tai būtų aukštesnė teisingumo forma, nei ta, kurią siūlo teisinės sistemos.
Vis dėlto linčo teismų praktika dažniausiai yra smerkiama šiuolaikinėse teisinėse ir religinėse sistemose. Teisinėje visuomenėje tai laikoma neteisėta veikla, nes tai paneigia asmens teisę į teisingą teismą ir apsigynimą. Religijos dažnai taip pat atmeta smurtinius veiksmus be teisinių ir moralinių pagrindų, pabrėždamos meilę artimui, teisingumo siekimą per taiką ir atleidimą.
Linčo teismas istorijoje tapo galingu simboliu nekontroliuojamo ir chaotiško teisingumo vykdymo, kurio šaknys dažnai siejamos su kolektyvinio pykčio, baimės, rasizmo ir moralinio pavojaus akimirkomis.