Leonardo da Vinci paveikslas „Paskutinė vakarienė“ yra vienas žymiausių ir labiausiai atpažįstamų religinių paveikslų pasaulyje. Šis paveikslas buvo sukurtas 1495–1498 m. Milane, Italijoje, ir puošia Santa Maria delle Grazie vienuolyno valgomojo sieną. Paveikslas yra freska, nutapyta tiesiai ant sienos, ir vaizduoja vieną svarbiausių krikščionybės istorijos momentų – paskutinę Jėzaus Kristaus vakarienę su jo mokiniais prieš Jo suėmimą ir nukryžiavimą.
Vaizduojama scena
„Paskutinė vakarienė“ vaizduoja akimirką, kai Jėzus pasako mokiniams, kad vienas iš jų jį išduos. Paveiksle galima matyti 12 apaštalų, sėdinčių prie ilgo stalo, o Jėzus sėdi centre. Visi apaštalai yra vaizduojami skirtingose emocinėse būsenose, atspindinčiose jų reakcijas į Jėzaus pranešimą. Paveiksle Jėzus su išskėstomis rankomis ramiai žvelgia į priekį, tuo tarpu jo mokiniai yra sukrėsti, susijaudinę arba klausiantys vieni kitų, kuris galėtų būti išdavikas.
Ypatingas dėmesys skiriamas apaštalui Judui Iskarijotui, kuris, kaip žinoma, išdavė Jėzų už 30 sidabrinių. Da Vinci subtiliai nurodo į Judą, padėdamas jį į šešėlį, tuo tarpu kiti apaštalai yra apšviesti. Judas taip pat yra vienintelis, kuris laiko maišelį su pinigais, simbolizuojantį jo išdavystę. Tačiau Leonardo siekė, kad visų apaštalų reakcijos būtų aiškios ir išskirtinės, todėl kiekvienas jų perteikia skirtingas emocijas: šoką, nepasitikėjimą, liūdesį ar baimę.
Svarba religijoje
„Paskutinė vakarienė“ vaizduoja vieną iš svarbiausių įvykių krikščionių tikėjime – Eucharistijos arba Komunijos įsteigimą. Būtent per šią vakarienę Jėzus paėmė duoną ir vyną, laužydamas duoną ir duodamas mokiniams, tardamas: „Tai yra mano kūnas“ ir „Tai yra mano kraujas“. Ši scena simbolizuoja Eucharistijos sakramentą, kuris tapo svarbia krikščioniškosios liturgijos dalimi. Katalikų Bažnyčioje Komunija (arba Šventoji Vakarienė) yra centrinė religinė praktika, kurioje tikintieji priima Kristaus kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalu.
Taip pat paveikslas atspindi Jėzaus išpranašautą išdavystę, kuri buvo aprašyta Evangelijose. Tai yra esminis momentas, nes jis paskatino Jėzaus suėmimą, nukryžiavimą ir vėliau prisikėlimą. Religinis paveikslo turinys glaudžiai susijęs su Evangelijomis pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną, kuriose aprašoma paskutinė Jėzaus vakarienė.
Leonardo da Vinci novatoriškumas
„Paskutinė vakarienė“ laikoma ne tik religine, bet ir menine ikona. Leonardo da Vinci į šį darbą įnešė naujovių, ypatingą dėmesį skirdamas kompozicijai, šviesai ir emocijų išraiškai. Paveiksle naudojama viena iš perspektyvos formų, kai dėmesys sutelkiamas į Jėzaus figūrą centre, taip sukuriant optinę iliuziją, kad Jėzus yra pagrindinis taškas, į kurį krypsta visos figūros.
Be to, da Vinci sukūrė neįprastą techniką freskai tapyti, bandydamas naudoti aliejinius dažus ant sauso tinko. Nors ši technika nebuvo patvari ir lėmė, kad paveikslas pradėjo trupėti dar praėjus kelioms dešimtims metų po jo užbaigimo, jo meninė reikšmė ir įtaka išliko didžiulė.
Leonardo da Vinci „Paskutinė vakarienė“ yra vienas svarbiausių ir įtakingiausių religinių meno kūrinių. Jame užfiksuotas momentas iš Naujojo Testamento, kai Jėzus pasidalina savo mintimis su mokiniais ir įkuria Eucharistiją. Šis paveikslas yra ne tik galingas krikščionių tikėjimo simbolis, bet ir meno istorijos šedevras, išreiškiantis žmogaus emocijas, dvasinius išgyvenimus bei techninį tobulumą.