Laikinieji įžadai yra svarbus etapas žmogaus kelionėje link vienuoliško gyvenimo, kurio metu kandidatas įsipareigoja gyventi pagal vienuolyno taisykles, tačiau dar nėra visam laikui įsipareigojęs. Tai tarpinis žingsnis tarp noviciato ir amžinųjų įžadų, skirtas tolesniam dvasiniam ugdymui ir pašaukimo tikrinimui.
Laikinųjų įžadų esmė
Kai noviciato laikotarpis baigiasi, kandidatas, jei jaučiasi pasiruošęs ir jei vienuolyno vyresnieji mano, kad jis tinkamas šiam keliui, duoda laikinuosius įžadus. Tai yra įžadai, kurių metu asmuo įsipareigoja laikytis vienuolyno taisyklių, įskaitant tris pagrindinius vienuolyno įžadus: skaistumą, neturtą ir klusnumą. Tačiau šie įžadai trunka ribotą laikotarpį, paprastai nuo vienerių iki trejų metų, ir gali būti atnaujinti kelis kartus prieš duodant amžinuosius įžadus.
Laikinųjų įžadų tikslas yra leisti žmogui dar giliau įsitraukti į vienuolynų gyvenimą, bet kartu suteikti jam laiko įvertinti, ar jis tikrai yra pasirengęs šiam visam laikui trunkančiam įsipareigojimui. Per šį laikotarpį asmuo aktyviai dalyvauja vienuolijos gyvenime, vykdo kasdienes pareigas, maldas ir tarnystę bendruomenei, toliau gilinasi į vienuolystės dvasingumą.
Ką apie įžadus sako Biblija?
Nors Biblijoje nėra tiesioginių nuorodų į vienuolinius įžadus, yra daugybė tekstų, kurie kalba apie dvasinį įsipareigojimą ir atsidavimą Dievui. Pavyzdžiui, Jėzus mokė savo mokinius atsisakyti pasaulietinių gėrybių ir visiškai atsidėti Dievui:
- Mato 19:21 Jėzus sako: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok savo turtą, atiduok vargšams, ir turėsi lobį danguje; tada ateik ir sek paskui mane.“ Tai atspindi neturto įžadą, kurį duoda vienuoliai, atsisakydami privačios nuosavybės ir siekdami gyventi paprastą gyvenimą.
- Mato 16:24 Jėzus taip pat moko: „Kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Šis kvietimas atspindi pašaukimą į skaistumo ir atsidavimo gyvenimą, kuris yra vienuolystės esmė.
Laikinųjų įžadų reikšmė vienuolinėje tradicijoje
Vienuolystės istorijoje laikinieji įžadai atsirado kaip praktinis būdas leisti kandidatams geriau suprasti savo pašaukimą ir ilgiau apsvarstyti, ar jie pasirengę amžinai įsipareigoti vienuoliniam gyvenimui. Šventasis Benediktas, laikomas Vakarų vienuolystės tėvu, savo „Reguloje“ nustatė aiškią tvarką, kaip naujokai turėtų duoti įžadus po tam tikro laiko praleisto bendruomenėje, kad įsitikintų, jog jų pašaukimas yra tikras ir stiprus.
Šis etapas yra svarbus ir bendruomenei, nes ji turi progą pamatyti, ar naujasis narys tikrai gali ir nori laikytis vienuoliškų taisyklių, ir ar jis yra tinkamas šiai tarnystei. Laikinieji įžadai dažnai laikomi laikotarpiu, per kurį asmuo ugdo savidiscipliną ir pasitikėjimą Dievu, toliau augina dorybes ir gilina savo supratimą apie vienuolinį gyvenimą.
Kas nutinka po laikinųjų įžadų?
Pasibaigus laikinųjų įžadų laikotarpiui, asmuo gali pasirinkti arba atnaujinti įžadus, arba duoti amžinuosius įžadus. Amžinieji įžadai yra galutinis įsipareigojimas gyventi vienuolyno taisyklėmis visą gyvenimą. Asmuo tada tampa visišku vienuolyno bendruomenės nariu, įsipareigojęs visam laikui laikytis skaistumo, neturto ir klusnumo.
Tačiau, jei per laikinųjų įžadų laikotarpį asmuo pajunta, kad šis gyvenimo kelias jam nėra tinkamas, jis gali laisvai palikti vienuolyną be jokių įsipareigojimų. Tai leidžia laikinieji įžadai – jie suteikia galimybę tikrinti ir stiprinti pašaukimą, bet nesuvaržo žmogaus galutiniais sprendimais.
Laikinieji įžadai yra svarbus tarpinis žingsnis vienuoliško gyvenimo kelyje, skirtas gilinti dvasinį pasiruošimą ir apsisprendimą. Jie leidžia asmeniui išbandyti vienuolišką gyvenimą ir apsispręsti, ar jis yra pasiruošęs visam laikui įsipareigoti Dievui ir vienuolijai. Šis laikotarpis yra būtinas dvasiniam augimui ir yra svarbus ne tik pačiam kandidatui, bet ir vienuolyno bendruomenei.