Kryžiaus žygiai buvo viduramžių laikotarpio kariniai ir religiniai judėjimai, kuriuos skelbė Katalikų Bažnyčia. Jų pagrindinis tikslas buvo atgauti krikščionims Šventąją Žemę, ypač Jeruzalę, iš musulmonų kontrolės. Šie žygiai taip pat siekė apsaugoti piligrimus, palaikyti krikščionybės plitimą ir stiprinti Bažnyčios įtaką. Pirmasis kryžiaus žygis buvo paskelbtas 1095 metais popiežiaus Urbono II Klermono susirinkime, kur jis paragino krikščionis kovoti už Šventosios Žemės išlaisvinimą.
Kryžiaus žygiai turėjo religinį pagrindą, nes krikščionys laikė Jeruzalę ir Šventąją Žemę ypatingai svarbiais tikėjimo simboliais. Šie žygiai buvo laikomi šventa pareiga, o dalyviai gavo popiežiaus suteiktą atleidimą nuo nuodėmių ir pažadą dėl amžinojo gyvenimo. Dalyvavimas žygiuose buvo suvokiamas kaip asmeninis ir kolektyvinis išganymo aktas. Tokiu būdu Bažnyčia siekė mobilizuoti krikščioniškąjį pasaulį bendrai kovai.
Pirmasis kryžiaus žygis buvo sėkmingas, nes krikščionių kariuomenė užėmė Jeruzalę 1099 metais ir įkūrė kelias kryžiuočių valstybes Artimuosiuose Rytuose. Šios valstybės tapo krikščionybės forpostais regione. Tačiau jų išlaikymas buvo sudėtingas dėl nuolatinės musulmonų pasipriešinimo ir logistikos problemų. Vėlesni kryžiaus žygiai buvo mažiau sėkmingi, nes musulmonų valstybės sustiprėjo ir organizavo veiksmingą pasipriešinimą. Vienas žymiausių musulmonų lyderių, Saladinas, 1187 metais atgavo Jeruzalę, kas tapo viena iš priežasčių, dėl kurių buvo organizuojamas Trečiasis kryžiaus žygis.
Kryžiaus žygių metu krikščionių kariai neapsiribojo vien kova Artimuosiuose Rytuose. Buvo rengiami žygiai į Ispaniją, kur buvo siekiama išvaryti musulmonus iš Pirėnų pusiasalio, taip pat į Šiaurės Europą, kur kryžiaus žygių dalyviai kovėsi su pagoniškomis gentimis. Žygiai taip pat nukrypo prieš krikščionių bendruomenes, kurios buvo laikomos eretiškomis, kaip albigiečiai Prancūzijoje.
Kryžiaus žygiai turėjo didžiulę įtaką Europos ir Artimųjų Rytų istorijai. Jie skatino ekonominius, kultūrinius ir technologinius mainus tarp skirtingų civilizacijų. Kryžiuočiai į Europą atvežė naujų idėjų, technologijų, prieskonių ir prekių. Tačiau kryžiaus žygiai taip pat sukėlė daug kančių, nes lydėjo žiaurūs mūšiai, miestų plėšimai ir vietos gyventojų persekiojimai. Ypač skaudžiai nukentėjo žydų bendruomenės Europoje, kurios dažnai tapdavo kryžiuočių smurto taikiniais.
Nors kryžiaus žygių tiesioginis poveikis Artimiesiems Rytams buvo ribotas, jų dvasinis ir kultūrinis poveikis išliko ilgalaikis. Europoje jie stiprino Bažnyčios autoritetą ir vienijo krikščionis bendram tikslui. Tačiau ilgainiui jie taip pat atskleidė Bažnyčios politinius siekius ir kėlė klausimų dėl moralinio teisėtumo.
Kryžiaus žygių palikimas yra sudėtingas. Jie simbolizuoja ne tik krikščionių ryžtą ginti savo tikėjimą, bet ir religijos panaudojimą politiniams ir kariniams tikslams. Kryžiaus žygių istorija atskleidžia tiek kilnius idealus, tiek žmogiškąjį silpnumą, primindama apie tikėjimo, kultūros ir politinių interesų susidūrimus. Šie žygiai iki šiol yra diskusijų objektas, skatinantis apmąstyti religijos vaidmenį istorijoje ir jos įtaką žmonių tarpusavio santykiams.