Konstantinopolio I susirinkimas, įvykęs 381 metais, yra vienas iš svarbiausių visuotinių Bažnyčios susirinkimų, kuris suvaidino reikšmingą vaidmenį krikščioniškosios teologijos formavime. Šį susirinkimą sušaukė imperatorius Teodosijus I siekdamas sustiprinti vienybę tarp krikščionių ir išspręsti likusius teologinius nesutarimus, kurie kilo po Nikėjos I susirinkimo. Konstantinopolio susirinkimas ne tik užtvirtino Nikėjos tikėjimo išpažinimą, bet ir išplėtė bei papildė jį, apibrėždamas Šventosios Dvasios vaidmenį Trejybėje.
Vienas iš pagrindinių šio susirinkimo tikslų buvo kovoti su arijonizmu, kuris, nepaisant Nikėjos susirinkimo sprendimų, išliko įtakingas ir sukėlė tolesnius ginčus. Arijonizmas neigė Kristaus lygiavertiškumą su Dievu Tėvu, todėl buvo laikomas pavojumi ortodoksiniam tikėjimui. Konstantinopolio susirinkime arijonizmas galutinai buvo pasmerktas, o Kristaus dieviškumas patvirtintas kaip neatsiejama krikščioniškojo tikėjimo dalis.
Dar vienas svarbus teologinis klausimas, spręstas susirinkime, buvo Šventosios Dvasios dieviškumo apibrėžimas. Tuo metu atsirado mokymų, kurie kvestionavo Šventosios Dvasios, kaip Trejybės trečiojo asmens, vaidmenį. Susirinkime buvo aiškiai paskelbta, kad Šventoji Dvasia yra „Viešpats ir gyvybės davėjas“, kilęs iš Dievo Tėvo ir garbinamas kartu su Tėvu ir Sūnumi. Tai buvo reikšmingas žingsnis apibrėžiant Šventosios Trejybės doktriną ir stiprinant krikščioniškąją teologiją.
Konstantinopolio I susirinkime taip pat buvo priimti kanonai, kurie turėjo įtakos Bažnyčios organizacinei struktūrai. Vienas svarbiausių buvo kanonas, kuriuo Konstantinopolio vyskupas pripažintas antru pagal svarbą po Romos popiežiaus. Tai atspindėjo augantį Konstantinopolio, kaip naujosios Romos, reikšmingumą. Šis sprendimas vėliau sukėlė įtampą tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių, tačiau tuo metu jis padėjo suvienyti krikščioniškas bendruomenes aplink pagrindinius centrus.
Susirinkimo metu buvo išplėtotas ir papildytas Nikėjos tikėjimo išpažinimas, kuris dabar žinomas kaip Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas. Jame buvo įtraukti aiškūs teiginiai apie Šventosios Dvasios vaidmenį ir veikimą. Šis tikėjimo išpažinimas tapo plačiai naudojamas liturgijoje ir išliko svarbia krikščionių tikėjimo santrauka iki šių dienų.
Konstantinopolio I susirinkimo sprendimai turėjo ilgalaikę reikšmę Bažnyčios gyvenimui. Jis padėjo įtvirtinti Trejybės doktriną, kuri tapo pamatiniu krikščioniškosios teologijos aspektu. Šie sprendimai ne tik sustiprino tikėjimo vientisumą, bet ir prisidėjo prie vieningos teologinės kalbos suformavimo, kuri buvo svarbi Bažnyčios vienybei.
Konstantinopolio susirinkimas taip pat yra istorinis liudijimas apie Bažnyčios pastangas spręsti teologinius iššūkius, išsaugant tikėjimo esmę ir vienybę. Jis parodė, kad net esant sudėtingoms situacijoms, Bažnyčia sugebėjo rasti bendrus sprendimus, kurie formavo jos teologiją ir praktiką. Konstantinopolio I susirinkimo palikimas iki šiol išlieka gyvas, nes jo priimti sprendimai tebėra kertinis akmuo krikščioniškojo tikėjimo tradicijoje. Šis įvykis įtvirtino Bažnyčios mokymo aiškumą ir sustiprino jos gebėjimą atsakyti į sudėtingus klausimus, kurie buvo reikšmingi ne tik to meto tikintiesiems, bet ir vėlesnėms kartoms.