Konkordatas yra sutartis, sudaroma tarp Šventojo Sosto ir pasaulietinės valstybės. Ji reguliuoja abipusius santykius, nustato Bažnyčios teisių, pareigų bei veiklos ribas atitinkamos valstybės teritorijoje. Konkordato sąlygos dažnai apima tokius klausimus kaip Bažnyčios nepriklausomybė vidiniuose reikaluose, jos nuosavybės teisės, švietimo organizavimas, santuokų pripažinimas ir dvasininkų statusas.
Šventasis Sostas, kaip popiežiaus autoriteto išraiška ir suvereni tarptautinė teisės subjektė, sudarydamas konkordatus siekia apsaugoti katalikų tikėjimą ir Bažnyčios autonomiją. Tai remiasi Bažnyčios mokymu apie dviejų valdžių – dvasinės ir pasaulietinės – atskyrimą. Kaip pavyzdys gali būti pateikiama Evangelijoje pagal Matą užrašyta Kristaus frazė: „Atiduokite tad, kas yra ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Šis mokymas pabrėžia dviejų valdžių savarankiškumą, tačiau kartu reikalauja abipusio bendradarbiavimo ten, kur jų veiklos sritys persidengia.
Pasaulietinės valstybės, sudarydamos konkordatus, dažnai siekia įtvirtinti harmoniją tarp religinių bendruomenių ir valstybinės valdžios. Konkordatas padeda išvengti konfliktų, kylančių dėl religijos įtakos visuomeniniame gyvenime, ir užtikrina, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės praktikuoti tikėjimą. Šis tikslas ypač ryškus modernioje epochoje, kai daugelyje valstybių religija ir pasaulietiškumas turi išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą.
Istoriškai vienas reikšmingiausių konkordatų buvo sudarytas tarp Popiežiaus ir Napoleono Bonaparto 1801 metais. Ši sutartis atstatė katalikybės statusą Prancūzijoje po Revoliucijos, užtikrino, kad Bažnyčia išlaikytų savo vietą visuomenėje, tačiau nustatė, jog dvasininkai bus skiriami tik su vyriausybės pritarimu. Ši praktika iliustruoja, kaip konkordatai prisideda prie valstybinės ir religinės valdžių santykių reguliavimo, išlaikant tam tikrą jų abipusę priklausomybę.
Kitas svarbus pavyzdys yra Laterano sutartys, sudarytos 1929 metais tarp Šventojo Sosto ir Italijos. Jos sukūrė nepriklausomą Vatikano miestą-valstybę ir pripažino katalikybę oficialia Italijos religija. Ši sutartis taip pat nustatė finansinius Italijos įsipareigojimus Šventajam Sostui už konfiskuotą Bažnyčios nuosavybę. Laterano sutartys, įskaitant konkordatą, yra pavyzdys, kaip tarptautiniai susitarimai gali apsaugoti religinius interesus ir tuo pačiu įtvirtinti tam tikras nuostatas valstybės viduje.
Konkordatų reikšmė neapsiriboja tik istoriniais ar politiniais aspektais. Jie atspindi Bažnyčios pastangas būti pripažintai ir gerbiamai pasauliniu mastu, kartu atsižvelgiant į vietinių bendruomenių poreikius. Šventojo Sosto ir įvairių valstybių santykiai rodo, kaip religija gali derėtis su pasaulietine valdžia, išsaugant pagrindinius tikėjimo principus ir tuo pačiu prisitaikant prie laikmečio pokyčių.
Bažnyčios Tėvų raštuose randamas aiškus kvietimas gerbti pasaulietinę valdžią, kol ji nepažeidžia Dievo įstatymo. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius laiške Romiečiams rašė: „Kiekviena valdžia yra nuo Dievo, todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai“ (Rom 13, 1-2). Tokie tekstai padeda suprasti, kodėl Bažnyčia siekia palaikyti gerus santykius su valstybe per konkordatus, tačiau tuo pačiu primena, kad dvasinis autoritetas yra aukštesnis už pasaulietinį.
Konkordatai šiandien lieka aktualūs, nors jų formos ir turinys keičiasi. Jie dažnai tampa dialogo priemone religijos laisvės klausimais, ypač tose valstybėse, kuriose religija susiduria su socialinėmis ar politinėmis įtampomis. Šios sutartys išreiškia Bažnyčios ir valstybės pastangas ieškoti bendro kelio, kuriuo būtų gerbiamos abiejų šalių teisės ir pareigos.
Lietuvos Respublikos ir Apaštalų Sosto konkordatas sudarytas 1927-09-27
I straipsnis
Katalikų Bažnyčia, be apeigų skirtumo, naudosis Lietuvos Respublikos žemėse visomis laisvėmis, reikalingomis savo dvasinei valdžiai ir savo Bažnytinei jurisdikcijai vykdyti, taip pat savo reikalams ir savo turtams administruoti bei rūpintis, laikantis Dievo įstatymų ir Kanonų Teisės.
II straipsnis
Vyskupai, dvasininkai ir tikintieji galės laisvai ir tiesiogiai siekti Šv. Sosto. Eidami savo pareigas, Vyskupai galės laisvai ir tiesiogiai susisiekti su savo Dvasininkais ir tikinčiaisiais, taip pat galės skelbti savo įsakymus ir ganytojiškus raštus.
III straipsnis
Kad būtų palaikomi draugiški santykiai tarp Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos, gyvens Lietuvoje Apaštališkasis Internuncijus, o prie Šv. Sosto – Respublikos Ministras.
IV straipsnis
Valstybinės įstaigos duos savo paramą Bažnyčios nutarimams ir sprendimams vykdyti: atstačius dvasininką arba atėmus iš jo bažnytinį beneficiją; uždraudus vilkėti dvasininko rūbais, renkant mežliavas Bažnyčios reikalams, leistas Valstybės įstatymu.
V straipsnis
Eidami savo tiesiogines pareigas, dvasininkai naudosis ypatinga juridine globa. Kaip valstybės tarnautojai, taip pat ir dvasininkai naudosis teise, paliuosuojančia tam tikrą jų algos dalį nuo teismo keliu dedamo arešto.
Dvasininkai, gavę šventinimą, vienuoliai, padarę įžadus, seminarijų auklėtiniai ir noviciato kandidatai, jei lieka ir toliau dvasininkų arba vienuolių luome, bus paliuosuojami nuo karinių prievolių, netgi karui ištikus ir šaukiant visą kariuomenę ginkluotis. Be to, dvasininkams nebus dedama tokių pilietinių pareigų, kurios nesuderinamos su kunigo pašaukimu, sekant Kanonų Teise.
VIII straipsnis
Sekmadieniais ir Nepriklausomybės dieną kunigai, laikydami pamaldas, skaitys liturginę maldą už Lietuvos Respublikos ir jos Prezidento gerovę.
XXIV straipsnis
Arkivyskupas, Vyskupai, Dvasininkija ir Didžiosios Seminarijos mokomasis personalas turi teisę gauti pensiją. Jų dalyvavimas pensijų kasoje bus sutvarkytas, vėliau susitarus su Vyskupais.
XXV straipsnis
Valstybė duos pilną laisvę kurtis ir darbuotis draugijoms, kaip Katalikų Akcijos nariams, siekiantiems pirmiausiai religinio tikslo ir esantiems Vyskupo žinioje.
XXVI straipsnis
Visi įstatymai, įsakymai ir dekretai, kurie prieštaraus minimų straipsnių pasižadėjimams, bus laikomi nebegaliojančiais, kai Konkordatas įsiteisės.
XXVII straipsnis
Bažnyčios turtai, esantys Lietuvoje, bet priklausantys juridiniams Bažnyčios ir vienuolynų asmenims, turintiems savo būklę už Lietuvos Valstybės sienų, ir atvirkščiai, sudarys atskiro susitarimo dalyką.
XXVIII straipsnis
Šis Konkordatas įgyja galios ratifikacijos dokumentų pasikeitimo dieną.
Romoje, tūkstantis devyni šimtai dvidešimt septintais metais, rugsėjo mėnesio dvidešimt septintą dieną.