Klarendono konstitucijos (angl. Constitutions of Clarendon) buvo teisės aktų rinkinys, priimtas Anglijoje 1164 metais karaliaus Henriko II valdymo metu. Šių konstitucijų tikslas buvo apibrėžti karaliaus ir Bažnyčios valdžios santykius, ypač dvasininkų teisinės atsakomybės klausimais. Klarendono konstitucijos siekė sustiprinti karaliaus valdžią, ribodamos Bažnyčios teises ir autonomiją. Šis dokumentas tapo vienu svarbiausių viduramžių Anglijos istorijoje ir išprovokavo gilią krizę tarp karaliaus Henriko II ir Kenterberio arkivyskupo Tomo Beketo.
Henrikas II, kuris valdė Angliją nuo 1154 iki 1189 metų, siekė suvienodinti ir centralizuoti teisės sistemą savo karalystėje. Tuo metu Bažnyčia turėjo reikšmingą teisinę autonomiją, ypač sprendžiant dvasininkų nusikaltimus. Bažnytiniai teismai dažnai spręsdavo bylas, susijusias su dvasininkų veikla, ir šie teismai buvo laikomi mažiau griežtais nei karaliaus teismai. Tai sukėlė didelį konfliktą, nes karalius norėjo, kad visi jo pavaldiniai, įskaitant dvasininkus, būtų teisiami pagal bendrą teisę.
Klarendono konstitucijos buvo sudarytos karaliaus Henriko II iniciatyva, siekiant apriboti Bažnyčios nepriklausomybę ir nustatyti aiškias ribas tarp Bažnyčios ir valstybės teismų jurisdikcijos. Jos buvo paskelbtos Klarendono rūmuose, kur susirinko Anglijos feodalinė taryba. Pagrindiniai Klarendono konstitucijų punktai apėmė šiuos aspektus:
- Bažnytinių ir pasaulietinių teismų jurisdikcija: Konstitucijos nustatė, kad dvasininkai, apkaltinti kriminaliniais nusikaltimais, turėjo būti teisiami karaliaus teismuose, o ne bažnytiniuose. Tai tiesiogiai kirtosi su Bažnyčios reikalavimu, kad tik bažnytiniai teismai galėtų spręsti dvasininkų bylas.
- Karaliaus įsikišimas į Bažnyčios klausimus: Henrikas II pareikalavo, kad karalius turėtų teisę kištis į Bažnyčios veiklą, įskaitant vyskupų skyrimą ir bažnytinių apeliacijų procesą.
- Bažnyčios turto valdymas: Konstitucijos nustatė, kad ginčai dėl bažnytinio turto turėtų būti sprendžiami karaliaus teismuose, o ne Bažnyčios viduje.
- Dvasininkų kelionės: Dvasininkai, norintys vykti į užsienį, privalėjo gauti karaliaus leidimą, o tai apribojo jų laisvę tiesiogiai bendrauti su Roma.
- Apeliacijos į popiežių: Konstitucijos siekė apriboti Anglijos dvasininkų galimybę kreiptis tiesiogiai į popiežių, reikalaudamos, kad tokios apeliacijos būtų suderintos su karaliumi.
Klarendono konstitucijos išprovokavo didelį konfliktą tarp karaliaus Henriko II ir Kenterberio arkivyskupo Tomo Beketo. Tomas, kuris iš pradžių buvo artimas karaliaus sąjungininkas, atsisakė pritarti konstitucijoms, teigdamas, kad jos pažeidžia Bažnyčios teises ir nepriklausomybę. Konfliktas tarp Henriko ir Tomo pasiekė aukščiausią tašką, kai Tomas Beketas buvo nužudytas 1170 metais Kenterberio katedroje, o šis įvykis sukrėtė visą krikščioniškąją Europą.
Po Beketo nužudymo Henrikas II buvo priverstas švelninti savo politiką Bažnyčios atžvilgiu. Dalis Klarendono konstitucijų buvo atšaukta, o Bažnyčios autonomija iš dalies atkurta. Vis dėlto, Klarendono konstitucijos išliko svarbiu bandymu nustatyti valstybės ir Bažnyčios valdžios ribas ir tapo reikšmingu precedentu teisės istorijoje.
Šis konfliktas tarp Henriko II ir Bažnyčios atskleidė viduramžių visuomenės sudėtingumą, kur religija ir politika dažnai susipindavo. Klarendono konstitucijos yra laikomos svarbiu dokumentu, kuris parodo, kaip karaliai siekė stiprinti savo valdžią net prieš Bažnyčios įtaką, ir jų įtaka teisės bei politinės valdžios raidai tebėra svarbi diskusijų tema iki šiol.