Kiaulė religijoje yra daugialypis simbolis, turintis skirtingas ir dažnai kontrastingas reikšmes įvairiose religijose ir kultūrose. Kai kuriose religijose kiaulė laikoma nešvariu, draudžiamu gyvūnu, simbolizuojančiu žemiškus troškimus, materialumą ar nuodėmingumą. Kitose kultūrose kiaulė gali būti gerovės, vaisingumo ir dosnumo simbolis. Šis gyvūnas dažnai naudojamas kaip metafora tam tikroms dvasinėms ar moralinėms būsenoms išreikšti.
1. Kiaulė kaip nešvarumo simbolis (judaizmas ir islamas)
Judaizme ir islame kiaulė yra laikoma nešvariu, draudžiamu gyvūnu. Šiose religijose kiaulienos valgymas yra griežtai draudžiamas dėl religinio įsitikinimo, kad kiaulė yra nešvari ir nesuderinama su dieviškaisiais įstatymais.
- Judaizme, pagal Torą (Kunigų knyga 11:7), kiaulė yra laikoma nešvariu gyvūnu, nes nors ji turi skeltą kanopą, ji neatrajoja maisto. Todėl ji draudžiama maistui. Kiaulė simbolizuoja kūniškumą ir nuodėmę, nes yra laikoma netyrumo ir žemiškų malonumų įsikūnijimu.
- Islame, Koranas taip pat draudžia kiaulienos vartojimą dėl panašių priežasčių. Kiaulė laikoma nešvariu gyvūnu, o jos mėsa „haram“ – draudžiama musulmonams (Koranas 2:173). Čia kiaulė siejama su neskaistumu, todėl ji tampa simboliu, įkūnijančiu moralinį ir fizinį nešvarumą.
2. Kiaulė kaip godumo ir materialumo simbolis
Daugelyje kultūrų kiaulė dažnai siejama su materialumu, godumu ar besaikiu troškimu. Šis įvaizdis kyla iš kiaulės mitybos įpročių ir gyvenimo būdo, nes kiaulės dažnai vaizduojamos kaip gyvūnai, kurie mėgaujasi pertekliumi ir nesirenka, ką valgo.
- Krikščionybėje kiaulė kartais siejama su godumu ir nuodėme. Evangelijoje pagal Luką (15:11-32) aptinkame istoriją apie sūnų paklydėlį, kuris, praradęs visus savo turtus, tampa kiaulių prižiūrėtoju. Ši pozicija vaizduoja jo nuopuolį į žemiausią būseną – jis turi prižiūrėti gyvūnus, kurie simbolizuoja nešvarumą ir nuodėmę. Šiame kontekste kiaulė tampa simboliu žmogaus moralinio nuosmukio.
3. Kiaulė kaip gerovės ir dosnumo simbolis
Kita vertus, kai kuriose kultūrose ir religijose kiaulė yra gerovės, gausos ir vaisingumo simbolis. Tai daugiausia matyti agrarinėse kultūrose, kur kiaulė buvo svarbus ūkio gyvulys, suteikiantis maistą ir kitas naudingas medžiagas.
- Senovės kinų kultūroje kiaulė yra turto, gausos ir klestėjimo simbolis. Kinų Zodiako ženkluose kiaulė laikoma teigiama figūra, simbolizuojančia dosnumą, vaisingumą ir gerą širdį. Tie, kurie gimę po kiaulės ženklu, laikomi laimingais, geranoriškais ir dosniais žmonėmis.
- Skandinavų mitologijoje, deivė Freyja, vaisingumo ir derlingumo deivė, turėjo stebuklingą šerną vardu Gullinbursti, kuris buvo sukurtas dievų kalvių. Šis šernas buvo vaisingumo simbolis ir vaizdavo derlingos žemės ir gyvūnų globą.
4. Kiaulė kaip dieviškumo ir apsaugos simbolis (induizmas)
Kai kuriose religijose kiaulė ar šernas gali būti dieviškumo ir apsaugos simbolis. Induizme šernas yra vieno iš Višnaus avatarų – Varaha – forma, kuri vaidina svarbų vaidmenį pasaulio išgelbėjimo mituose.
- Varaha buvo Višnaus avataras, kuris paėmė šerno formą, kad išgelbėtų žemę iš demono Hiranjakšos. Varaha įkūnija dieviškąją galią ir globą, o šerno forma tampa dieviškojo veiksmo ir pasaulio apsaugos simboliu. Šio mito kontekste šernas turi teigiamą ir dievišką konotaciją, atspindinčią apsaugą ir atgimimą.
5. Kiaulė kaip transformacijos ir atgimimo simbolis
Kai kuriose senovės kultūrose ir mitologijose kiaulė arba šernas buvo laikomas simboliu, susijusiu su transformacija, mirtimi ir atgimimu. Gyvūnas kartais veikė kaip tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.
- Keltų mitologijoje šernai ir kiaulės buvo gerbiami kaip stiprybės, drąsos ir atgimimo simboliai. Keltų mituose šernai dažnai vaizduojami kaip galingi, laukiniai gyvūnai, kuriuos medžioti buvo didelė garbė. Šernų medžioklė kartais buvo susijusi su dvasiniu išbandymu ir perėjimu į kitą būties lygmenį.
6. Kiaulė kaip tarpusavio ryšių ir bendruomenės simbolis
Kai kuriose kultūrose kiaulė buvo svarbi bendruomenės ir socialinės gerovės simbolis. Kiaulė dažnai buvo auginama kaimo ar bendruomenės reikmėms, todėl ji tapo bendruomeninės gerovės, vienybės ir dosnumo ženklu.
- Senovės Romoje kiaulės buvo dažnai aukojamos per svarbias šventes, kad užtikrintų bendruomenės klestėjimą. Pavyzdžiui, per šventes, skirtas dievams ar derliui, kiaulė buvo aukojama kaip gerovės simbolis.
Kiaulė religijoje turi daugialypį simbolizmą, kuris svyruoja nuo nešvarumo ir draudimo iki vaisingumo, gerovės ir apsaugos. Judaizme ir islame kiaulė laikoma nešvariu gyvūnu, kurio mėsos valgymas yra draudžiamas. Tačiau kitose kultūrose, pavyzdžiui, senovės Kinijoje ar Skandinavijoje, kiaulė yra gerovės ir vaisingumo simbolis. Induizme kiaulė (šerno pavidalu) tampa dieviškumo ir pasaulio apsaugos simboliu. Kiaulė taip pat gali būti siejama su materialumu, godumu ar kūniškomis malonėmis, atspindinčiomis žemiškuosius žmogaus polinkius.