Keturios kilniosios tiesos (sanskr. catvāri āryasatyāni) yra pagrindinė budizmo doktrina, kuri atskleidžia žmogaus kančios esmę ir kelią, vedantį į jos nutraukimą. Šios tiesos buvo pirmą kartą išdėstytos Gautamos Budos po jo nušvitimo, ir jos sudaro Budos mokymo šerdį.
Pirmoji kilnioji tiesa teigia, kad gyvenimas yra dukkha – kančia ar nepasitenkinimas. Ši tiesa pabrėžia, kad visos būties formos, nepriklausomai nuo to, ar jos yra malonios, ar skausmingos, galiausiai sukelia kančią. Ši kančia gali kilti dėl įvairių priežasčių: nuo paprasčiausių fizinių skausmų iki gilios egzistencinės tuštumos. Ji apima ne tik fizinį ir emocinį skausmą, bet ir nepastovumą, kuris būdingas viskam, kas egzistuoja.
Antroji kilnioji tiesa nurodo kančios priežastį – tai tanha, arba troškimas ir prisirišimas. Buda teigia, kad troškimai, noras turėti ar išlaikyti tai, kas mums patinka, bei noras išvengti to, kas nemalonu, sukelia kančią. Šie troškimai yra pagrindinė kančios priežastis, nes jie skatina žmogų prisirišti prie efemeriškų ir nuolat kintančių dalykų.
Trečioji kilnioji tiesa skelbia, kad kančią galima įveikti. Tai įvyksta pasiekus nirvaną – būseną, kurioje nėra troškimų, prisirišimų ir kančios. Nirvana yra išsilaisvinimas iš gimimo, mirties ir atgimimo ciklo (samsaros), ir ji pasiekiama nutraukus visus troškimus.
Ketvirtoji kilnioji tiesa nurodo kelią, vedantį į kančios nutraukimą – tai Aštuongubas kelias. Šis kelias susideda iš teisingo supratimo, ketinimo, kalbos, veiksmų, gyvenimo būdo, pastangų, dėmesingumo ir susitelkimo. Praktikuodamas šį kelią, žmogus gali pasiekti nušvitimą ir išsivaduoti iš kančios.
Keturios kilniosios tiesos yra esminė budizmo dalis, padedanti suprasti žmogaus gyvenimo prigimtį ir suteikianti gaires, kaip išsivaduoti iš kančios ir pasiekti vidinę ramybę.