Kenozė yra teologinis terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžio „κένωσις“ (kenosis), kuris reiškia „išsivertimas“ arba „išsižadėjimas“. Šis terminas naudojamas krikščioniškoje teologijoje apibūdinti Jėzaus Kristaus savęs išsižadėjimą ir Dieviškumo savanorišką „tuštumą“, kai Jis tapo žmogumi. Tai reiškia, kad Kristus, būdamas Dievas, sąmoningai apribojo savo dieviškas galias, kad galėtų visiškai dalyvauti žmonijos gyvenime ir kančioje.
Kenozė ypač svarbi Kristologijoje ir grindžiama Naujojo Testamento tekstais, ypač Filipiečiams 2:6-7: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, nesilaikė pasiglemžęs lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones.“ Šis išsireiškimas rodo, kad Jėzus savanoriškai pasirinko nusižeminti, kad galėtų atlikti savo misiją išgelbėti žmoniją.
Teologiškai kenozė yra susijusi su Dievo meilės ir gailestingumo išraiška – Dievas nusileidžia iki žmogaus lygmens, patiria žmogiškąjį gyvenimą ir net mirtį, kad atpirktų žmones. Tai reiškia gilų Dievo atsidavimą kūrinijai ir rodo, kad tikroji dieviškumo esmė slypi savęs išsižadėjime ir aukojimę dėl kitų.
Kenozės idėja yra plačiai nagrinėjama krikščioniškų teologų, kaip svarbus aspektas suprantant Kristaus misiją ir Dievo sąveiką su pasauliu.