Kartaginos sinodas – tai vienas iš ankstyvųjų krikščionių Bažnyčios susirinkimų, kuris vyko Šiaurės Afrikos Kartaginos mieste. Šis sinodas nėra vienas konkretus įvykis, nes Kartaginoje per keletą šimtmečių buvo surengta nemažai vietinių sinodų, tačiau ypač svarbus yra 418 m. sinodas, kuris suvaidino reikšmingą vaidmenį sprendžiant ginčus dėl pelagianizmo.
418 m. Kartaginos sinodas buvo sušauktas reaguojant į Pelagijaus ir jo šalininkų mokymus, kurie kėlė rimtą teologinį konfliktą Bažnyčioje. Sinodas buvo organizuotas su Šv. Augustino ir kitų teologų parama, siekiant išspręsti ginčą dėl žmogaus prigimties, nuodėmės ir Dievo malonės vaidmens išganymo procese. Pelagijaus mokymas, kuris teigė, kad žmogus gali pasiekti išganymą per savo pastangas ir laisvą valią, be Dievo malonės, buvo laikomas prieštaraujančiu tradiciniam krikščionių tikėjimui.
Kartaginos sinodo sprendimai buvo labai reikšmingi. Jo metu buvo priimti keli kanonai (bažnytinės taisyklės), kurie aiškiai pasmerkė pelagianizmą. Sinodas patvirtino šiuos pagrindinius principus:
- Pirmapradė nuodėmė: Sinodas paskelbė, kad visi žmonės yra gimę su pirmaprade nuodėme, paveldėta iš Adomo. Ši nuodėmė atskyrė žmogų nuo Dievo ir paveikė visą žmonijos prigimtį.
- Dievo malonės būtinybė: Buvo patvirtinta, kad žmogus negali pats savarankiškai pasiekti išganymo. Dievo malonė yra būtina, kad žmogus galėtų atsiliepti į Dievo kvietimą, įveikti nuodėmę ir gyventi šventą gyvenimą.
- Krikšto svarba: Sinodas pabrėžė krikšto reikšmę nuodėmių atleidimui, įskaitant pirmapradę nuodėmę. Kūdikiai, kurie dar nesugebėjo padaryti asmeninių nuodėmių, taip pat turi būti krikštijami, kad būtų apvalyti nuo pirmapradės nuodėmės.
418 m. Kartaginos sinodo sprendimai turėjo didelę įtaką visai Bažnyčiai ir padėjo išlaikyti vieningą teologinį mokymą. Po šio sinodo sprendimų pelagianizmas buvo oficialiai pasmerktas kaip erezija. Popiežius Zosimas patvirtino sinodo sprendimus ir pareikalavo, kad visi Bažnyčios nariai jų laikytųsi. Pelagijus ir jo šalininkai buvo ekskomunikuoti, o jų mokymas laikytas klaidingu.
Šis sinodas taip pat turėjo platesnę reikšmę krikščionių teologijos vystymuisi. Jo metu išryškėjo esminiai Bažnyčios mokymo aspektai apie žmogaus ir Dievo santykį, malonės vaidmenį ir žmogaus prigimties sugedimą. Tai padėjo suformuoti tradiciją, kurioje Augustino teologija apie malonę ir išganymą tapo pagrindiniu krikščioniškojo tikėjimo ramščiu.
Kartaginos sinodas yra vienas iš pavyzdžių, kaip ankstyvoji Bažnyčia reagavo į teologinius iššūkius ir stengėsi išlaikyti tikėjimo grynumą bei vienybę, formuodama doktriną, kuri yra aktuali ir šiandien.