Kanonizacija yra procesas, kurio metu Romos Katalikų Bažnyčia oficialiai pripažįsta asmenį šventuoju. Tai reiškia, kad Bažnyčia skelbia, jog tas asmuo gyveno ypač dorybingą gyvenimą, yra vertas garbinimo visoje Bažnyčioje ir gali būti laikomas pavyzdžiu kitiems tikintiesiems. Kanonizacija taip pat leidžia asmeniui būti įtrauktam į šventųjų sąrašą (kanoną), iš čia ir kilęs terminas „kanonizacija“.
Pagrindiniai kanonizacijos proceso etapai:
- Tyrimas: Kanonizacijos procesas paprastai prasideda po asmens mirties. Pradžioje vietinis vyskupas pradeda tyrimą, kad nustatytų, ar tas asmuo gyveno dorybingą gyvenimą pagal krikščioniškas vertybes. Šis tyrimas apima liudininkų apklausą, asmens raštų tyrimą ir kitų įrodymų rinkimą.
- Venerabilis: Jei tyrimas rodo, kad asmuo iš tiesų gyveno dorybingai, jo byla siunčiama į Vatikaną, kur ją nagrinėja specialus teologų ir kardinolo vadovaujamas komitetas. Jei šis komitetas pritaria, asmuo paskelbiamas „garbinguoju“ (lot. venerabilis).
- Beatifikacija: Norint, kad asmuo būtų paskelbtas palaimintuoju (beatifikacija), reikia įrodyti, kad po jo mirties įvyko bent vienas stebuklas, kuris įvyko per jo užtarimą. Šis stebuklas turi būti nuodugniai ištirtas ir patvirtintas Bažnyčios. Beatifikacija leidžia asmenį garbinti tam tikroje vietovėje ar bendruomenėje, bet dar ne visoje Bažnyčioje.
- Kanonizacija: Norint paskelbti asmenį šventuoju, paprastai reikalingas antras stebuklas, įvykęs po beatifikacijos. Jei šis stebuklas patvirtinamas, popiežius gali oficialiai paskelbti asmenį šventuoju per iškilmingą ceremoniją. Kanonizacija leidžia asmenį garbinti visoje Bažnyčioje, įtraukti jo vardą į šventųjų sąrašą ir skirti jam specialią šventę liturginiame kalendoriuje.
- Liturginis garbinimas: Po kanonizacijos šventasis gali būti garbinamas visoje Bažnyčioje. Jo relikvijos gali būti laikomos bažnyčiose, jo vardu gali būti statomi altoriai ir skiriamos bažnytinės šventės.
Kanonizacija yra reikšmingas aktas, kuris simbolizuoja Bažnyčios pripažinimą, kad asmuo pasiekė didelį dvasinį tobulumą ir dabar yra Dievo akivaizdoje danguje. Kanonizacija taip pat yra pavyzdys visiems tikintiesiems, rodantis, kaip krikščioniškosios dorybės gali būti įgyvendinamos kasdieniame gyvenime. Šventieji laikomi užtarėjais danguje, ir tikintieji gali melstis jų užtarimo prašydami Dievo malonių.