Kankinystės idėja, dar vadinama šahada (arab. شهادة), islame turi ypatingą reikšmę ir simbolizuoja asmens mirtį ginant tikėjimą. Šahada tiesiogiai reiškia „liudijimą“ arba „prisipažinimą“, tačiau šiuo atveju terminas dažniausiai vartojamas apibūdinti kankinystę, kai asmuo aukoja savo gyvybę dėl islamo. Ši idėja plačiai paplitusi islamo istorijoje ir teologijoje, o ypatingą svarbą įgavo per karinius konfliktus ir ginkluotą pasipriešinimą.
Islamo tradicijoje kankinys, arba šahidas, laikomas ypatingai garbingu asmeniu, nes jis paaukojo savo gyvybę dėl tikėjimo ir religinių vertybių. Kankinystė dažnai siejama su džihado samprata, kuri kai kuriais atvejais interpretuojama kaip šventasis karas už tikėjimą. Šahidas tiki, kad jo mirtis nėra beprasmė, o yra būdas patekti į rojų ir pasiekti amžinąją palaimą. Daugelyje islamo mokymų kankiniai laikomi artimais Dievui, o jų sielos tuoj pat patenka į rojų, aplenkdamos paskutiniojo teismo dieną. Ši mintis suteikia kankinystei ypatingą religinį ir dvasinį prestižą.
Ši idėja ypač pabrėžiama per islamo istorijos įvykius, tokius kaip Imamo Huseino mirtis per Karbalos mūšį. Imamas Huseinas, Pranašo Mahometo vaikaičio Alio sūnus, yra gerbiamas šiituose kaip kankinys, kuris kovojo prieš neteisingą valdžią. Jo auka yra pagrindinis šiitų kankinystės kulto simbolis, švenčiamas per Ašura šventę, kai musulmonai prisimena jo kančias ir auką.
Šiuolaikiniame kontekste kankinystės idėja iškilo džihadistų grupuočių ideologijose. Tokios grupuotės kaip Al-Kaida ir ISIS dažnai naudoja šahados idėją, siekdamos įtikinti savo narius paaukoti gyvybę per savižudžių išpuolius. Džihadistai tiki, kad tokie išpuoliai yra ne tik kovos priemonė, bet ir būdas pelnyti amžinąją Dievo malonę. Šis religijos iškraipymas naudojamas kaip ginklas manipuliuoti žmonėmis ir pateisinti smurtinius veiksmus. Jų retorikoje kankinystė yra idealizuota kaip didžiausia auka, kurią gali padaryti musulmonas.
Vis dėlto svarbu pažymėti, kad dauguma musulmonų ir islamo mokslininkų neinterpretuoja šahados taip, kaip tai daro radikalūs džihadistai. Tradiciškai kankinystė islame buvo laikoma pasipriešinimu neteisybei, tačiau ji nebuvo susijusi su savižudybe ar civilių žudymu. Kankinystės idėja turėjo apimti tik gynimąsi arba teisėtą ginkluotą konfliktą, o ne terorizmą. Dauguma musulmonų teisininkų griežtai pasmerkia teroristines organizacijas, kurios išnaudoja šią religijos doktriną savo tikslams.
Apibendrinant, šahada yra gili religinė idėja islame, kurioje kankinystė laikoma didžiausiu pasiaukojimu dėl tikėjimo. Tačiau jos reikšmė skiriasi priklausomai nuo konteksto ir interpretacijų. Istoriškai kankinystė buvo susijusi su tikėjimo gynimu, o šiuolaikinės ekstremistinės grupės ją išnaudoja, siekdamos pateisinti smurtinius išpuolius.