„Jono darbai“ yra apokrifinis ankstyvosios krikščionių literatūros tekstas, priskiriamas „Apaštalų darbų“ žanrui, kuriame pasakojama apie apaštalo Jono, vieno iš dvylikos Jėzaus Kristaus mokinių, gyvenimą ir veiklą. Šis tekstas nėra įtrauktas į oficialų Naujojo Testamento kanoną, tačiau jis buvo populiarus tarp ankstyvųjų krikščionių, ypač Rytų krikščioniškoje tradicijoje.
„Jono darbai“ susiję su apaštalo misijine veikla, jo kelionėmis ir stebuklais, kuriuos jis atliko skelbdamas Evangeliją. Jame gausu stebuklingų pasakojimų apie tai, kaip Jonas išgelbėjo žmones nuo demonų, išgydė ligonius, atvedė žmones į tikėjimą, ir netgi prikėlė mirusiuosius. Pavyzdžiui, viename iš žinomiausių epizodų Jonas atgaivina jaunuolį, kurį nužudė demonai. Šios istorijos skirtos parodyti Dievo galią ir Jono kaip apaštalo autoritetą.
Vienas iš svarbiausių „Jono darbų“ akcentų yra jo susidūrimas su pagonybės simboliais ir valdovais. Jono veikla dažnai vyksta kontekste, kuriame jis stoja prieš pagonių dievus ir stabus. Vienas iš šių susidūrimų vyksta Efese, kur Jonas sugriauna Artemidės šventyklą, parodydamas, kad krikščioniškasis Dievas yra aukštesnis už visus pagonių dievus. Šis įvykis simbolizuoja krikščionybės triumfą prieš pagonybę ir buvo ypatingai svarbus krikščionybės plitimui Romos imperijoje.
„Jono darbuose“ taip pat aprašoma jo mirtis, nors šis pasakojimas labai skiriasi nuo kitų apaštalų mirties aprašymų. Tradiciškai manoma, kad Jonas buvo vienintelis iš apaštalų, kuris mirė natūralia mirtimi, nesusijusi su kankinyste. Kai kuriuose „Jono darbų“ variantuose minima, kad jis savanoriškai įžengė į savo kapą ir ten užmigo amžiams.
Nepaisant šių stebuklingų ir kartais fantastinių pasakojimų, „Jono darbai“ atspindi ankstyvosios Bažnyčios tikėjimo kovą su pagonybe, apaštalų pastangas skleisti Evangeliją ir jų dvasinę galią.
Keletas galimų citatų iš „Jono darbų“:
- Apie Jono mokymą apie tikėjimą:
- „Ir Jonas tarė miniai: ‘Tiesa, kurią skelbiu jums, ateina iš Dievo. Jis siuntė savo Sūnų, kad visi, kurie įtikės, turėtų gyvenimą amžiną. Nebijokite tų, kurie jus persekioja dėl tikėjimo, nes jūsų atlygis bus danguje.’“
- Apie stebuklą, kai Jonas prikėlė mirusį žmogų:
- „Ir Jonas priėjo prie mirusio jaunuolio kūno, pakėlė akis į dangų ir tarė: ‘Viešpatie Jėzau Kristau, duok šiam jaunuoliui gyvybę, kad tavo vardas būtų pašlovintas.’ Tada jaunuolis atgijo ir atsisėdo, ir minia, matydama tai, sušuko: ‘Šlovė Dievui, kuris davė tokią galią savo tarnams!’“
- Apie Jono susidūrimą su pagoniškais dievais:
- „Kai Jonas atėjo į Efesą, pamatė didelę minios šventę Artemidei. Jis stovėjo viduryje šventyklos ir sušuko: ‘Jūsų dievai yra akmens ir medžio stabai! Jie neturi gyvenimo. Gręžkitės į tikrąjį Dievą, kuris sukūrė dangų ir žemę, ir jūs pamatysite Jo šlovę!’ Ir tuo metu šventykla sugriuvo priešais visą minią.“
- Apie Jono mokymą apie meilę:
- „Ir Jonas tarė savo mokiniams: ‘Vaikeliai, mylėkite vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kas myli, tas pažįsta Dievą, o kas nemyli, tas Dievo nepažino. Meilė yra kelias į amžiną gyvenimą.’“
- Apie Jono kankinystę ir jo stebuklingą išsigelbėjimą:
- „Kai valdovas įsakė Joną mesti į verdančią alyvą, jis meldėsi: ‘Viešpatie, leisk man ištverti dėl tavo vardo šlovės.’ Ir nors jie įmetė jį į ugnį, jis nei sudegė, nei kentėjo. Visi, matydami šį stebuklą, šaukė: ‘Didis yra Dievas, kurį Jonas skelbia!’“
Šios citatos iš „Jono darbų“ atspindi pagrindines temas: apaštalo Jono stebuklus, jo mokymą apie tikėjimą ir meilę, jo konfliktus su pagonybe ir jo atsparumą kankinystei dėl Evangelijos skelbimo.