Jokūbo kopėčios yra svarbus simbolis, kuris randamas Pradžios knygos 28:10-22 pasakojime. Šiame epizode Jokūbas, bėgdamas nuo savo brolio Ezavo, sapnuoja Dievo ir dangaus atskleidimą. Jokūbas, Izaoko ir Abraomo palikuonis, pavogė savo brolio pirmagimystės teisę, todėl Ezavas, įsiutęs dėl šio neteisėtumo, norėjo jį nužudyti. Jokūbas pabėgo ir pakeliui į Haraną, kur ketino rasti prieglobstį, sustojo nakvoti netoli Luzo miesto. Tą naktį sapne jam pasirodė kopėčios, vedančios iš žemės į dangų, ant kurių angelai kilo ir leidosi, o virš jų stovėjo pats Dievas.
Šis sapnas yra vienas iš pagrindinių Dievo pažadų Jokūbui ir jo palikuonims atskleidimų. Dievas patvirtina pažadą, duotą Abraomui ir Izaokui, ir sako Jokūbui: „Štai aš esu su tavimi ir saugosiu tave, kad ir kur eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Nes nepaliksiu tavęs, kol nepadarysiu, ką tau pažadėjau“ (Pradžios 28:15). Šis pažadas yra itin svarbus, nes Dievas patikina Jokūbą, kad nepaisant jo klaidų ir sunkių aplinkybių, Jis bus su juo ir jo palikuonimis. Tai pabrėžia Dievo ištikimybę savo tautai ir Jo malonę, net kai žmonės nusikalsta.
Mokslininkai dažnai lygina šį Jokūbo sapną su Babelio bokšto istorija, kuri yra Pradžios knygos 11 skyriuje. Babelio bokštas yra pasakojimas apie žmonių pastangas sukurti savo kelią į dangų, savo stiprybėmis ir žiniomis. Žmonės bandė pasiekti dangų, statydami bokštą, kad „turėtų vardą“ ir nepasisklaidytų po žemę (Pradžios 11:4). Dievas, matydamas jų išdidumą ir troškimą savarankiškai pasiekti dieviškąjį lygmenį, sumaišė jų kalbas ir išsklaidė juos po visą žemę. Ši istorija parodo žmogaus siekį pasiekti dangų per savo pastangas ir galias, kas buvo aiškiai atmesta Dievo.
Skirtingai nei Babelio bokštas, Jokūbo kopėčios simbolizuoja Dievo iniciatyvą ir Jo malonės veikimą. Jokūbo sapne kopėčios nėra pastatytos žmogaus, jos kyla nuo žemės į dangų, tačiau būtent Dievas leidžia šį ryšį tarp dangaus ir žemės. Angelų kopimas ir leidimasis kopėčiomis parodo, kad Dievas turi kontrolę ir yra tas, kuris nulemia ryšį tarp žmonių ir dangaus. Dievo pažadas Jokūbui yra aiškus – ne žmonės lipa į dangų per savo pastangas, bet Dievas pats ateina pas juos ir juos palaimina. Šis simbolizmas pabrėžia, kad žmogaus išganymas ir santykis su Dievu nėra pasiekiami savarankiškomis pastangomis, bet per Dievo malonę ir Jo veikimą žmonijos istorijoje.
Apaštalas Paulius taip pat aiškiai mokė, kad teisumas nėra pasiekiamas per žmogaus darbus, bet per Jėzaus Kristaus auką ir prisikėlimą. Laiške efeziečiams Paulius rašo: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, o ne darbais, kad kas nors nesigirtų“ (Efeziečiams 2:8-9). Ši citata patvirtina, kad žmogaus pastangos pasiekti išganymą per gerus darbus yra beprasmės, nes tik per Dievo malonę, per Jėzų Kristų, galima pasiekti tikrą ryšį su Dievu.
Jokūbo kopėčios yra simbolis, kuris nurodo, jog tik Dievas gali suteikti išganymą ir ryšį tarp dangaus ir žemės. Žmogus turi pasikliauti Dievo malone, o ne savo paties pastangomis. Šis pasakojimas moko nuolankumo, pasitikėjimo Dievu ir supratimo, kad Dievas yra tas, kuris veikia mūsų gyvenimuose ir suteikia galimybę prisijungti prie Jo plano.