Išpažintis yra religinis aktas, kurio metu tikintysis pripažįsta savo nuodėmes, paprastai prieš Dievą arba kunigą, ir prašo atleidimo. Išpažintis yra būdas atkurti ir sustiprinti tikinčiojo ryšį su Dievu bei bendruomene po nuodėmės padarymo.
Krikščionybė:
Katalikų ir ortodoksų bažnyčiose išpažintis yra vienas iš septynių sakramentų. Ji yra žinoma kaip Sutaikinimo, Atgailos arba Susitaikymo sakramentas. Tikintysis išpažįsta savo nuodėmes kunigui, kuris veikia kaip Dievo atstovas, ir gauna atleidimą (absoliuciją). Procesas paprastai apima šiuos etapus:
- Sąžinės sąžiningas patikrinimas: Tikintysis apmąsto savo veiksmus, siekdamas atpažinti nuodėmes.
- Išpažintis: Tikintysis išvardija savo nuodėmes kunigui, paprastai anonimiškai, privačioje išpažinties kabinoje.
- Atgaila: Kunigas skiria atgailos veiksmus (pvz., maldas, gerus darbus), kuriais tikintysis turi parodyti savo nuoširdų gailestį.
- Absoliucija: Kunigas, veikiantis Kristaus vardu, suteikia nuodėmių atleidimą.
- Atgailos atlikimas: Tikintysis atlieka nurodytus atgailos veiksmus, tokiu būdu išreikšdamas savo pasiryžimą pataisyti klaidas.
Išpažintis yra svarbi, nes ji suteikia galimybę tikintiesiems susitaikyti su Dievu, patirti dvasinį atsinaujinimą ir gauti dvasinę ramybę.
Protestantiškos bažnyčios:
Daugelyje protestantiškų tradicijų išpažintis nėra sakramentas, tačiau ji vis tiek turi svarbią reikšmę. Protestantai dažniau praktikuoja tiesioginę išpažintį Dievui, tikėdami, kad nuodėmių atleidimas pasiekiamas per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Išpažintis dažnai atliekama asmeniškai maldoje arba bendruomeniniuose pamaldose.
Ortodoksų Bažnyčia:
Ortodoksų bažnyčioje išpažintis taip pat yra sakramentas. Ji atliekama prieš kunigą, kuris suteikia atleidimą po išpažinties. Ortodoksų praktikoje išpažintis dažnai siejama su dvasiniu vadovavimu, kurio metu kunigas padeda tikinčiajam augti tikėjime ir dvasiškai stiprėti.
Bendras išpažinties tikslas yra ne tik nuodėmių atleidimas, bet ir dvasinis atsinaujinimas, kuris padeda žmogui gyventi dorai pagal Dievo valią.