Įsikūnijimas (lot. incarnatio) krikščionybėje yra viena iš pagrindinių tikėjimo doktrinų, reiškianti, kad Dievas tapo žmogumi Jėzuje Kristuje. Kitaip tariant, Įsikūnijimas apibūdina, kaip antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo – Dievo Sūnus arba Logos (Žodis) – tapo kūnu, žmogumi, kad išgelbėtų žmoniją. Tai įvykis, kuriame Dievas prisiėmė žmogiškąją prigimtį, išsaugodamas savo dieviškumą.
Pagrindiniai Įsikūnijimo teologiniai aspektai:
- Dievo Sūnaus tapimas žmogumi:
- Pagal krikščioniškąjį tikėjimą, Jėzus Kristus yra Dievas ir žmogus viename asmenyje. Įsikūnijimo doktrina moko, kad Dievas Sūnus prisiėmė žmogiškąją prigimtį, gimė kaip kūdikis per Mergelę Mariją, bet tuo pačiu išliko visiškai Dievas.
- Jono evangelija 1:14 apibūdina šį įvykį: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir mes regėjome Jo šlovę.“ Tai reiškia, kad Dievas nusprendė tapti matomas ir pažįstamas žmonėms, priimdamas žmogišką pavidalą.
- Dieviškumas ir žmogiškumas:
- Kristus yra visiškai Dievas ir visiškai žmogus. Ši tikėjimo tiesa buvo patvirtinta įvairiais Bažnyčios susirinkimais, ypač Chalkedono susirinkime (451 m.), kur buvo paaiškinta, kad Jėzus Kristus turi dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją – kurios yra nesusimaišiusios ir neperskirtos viename asmenyje. Tai reiškia, kad Jėzus nėra pusiau Dievas ir pusiau žmogus, bet visiškai kiekvienas iš jų.
- Įsikūnijimo priežastis:
- Dievas nusprendė tapti žmogumi dėl žmonijos išgelbėjimo. Krikščioniškoje teologijoje aiškinama, kad žmogaus nuodėmė atskyrė žmoniją nuo Dievo, ir tik pats Dievas galėjo atkurti šį ryšį. Dievas tapo žmogumi Jėzuje Kristuje, kad per Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą būtų išgelbėta žmonija. Taigi Kristaus įsikūnijimas buvo Dievo planas, skirtas žmonių išgelbėjimui ir susitaikymui su Dievu.
- Filipiečiams 2:6-8 rašoma apie Jėzaus nusižeminimą: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, nesiekė būti lygus Dievui, bet save apiplėšė, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Ir būdamas žmogaus pavidalo, Jis nusižemino iki mirties, iki kryžiaus mirties.“
- Mergelės Marijos vaidmuo:
- Mergelė Marija yra esminė Įsikūnijimo dalis, nes Dievas pasirinko ją būti Jėzaus motina. Krikščionių tradicija moko, kad Marija buvo pasirinkta dėl savo nuolankumo ir ištikimybės. Angelas Gabrielius jai paskelbė apie šį ypatingą įvykį, ir Marija su tikėjimu priėmė šį Dievo planą.
- Luko evangelija 1:35 aprašo, kaip Marijai buvo paaiškinta šio įvykio prigimtis: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu. Todėl ir šventasis, kuris gims, bus vadinamas Dievo Sūnumi.“
- Tikėjimo simbolio dalis:
- Įsikūnijimas yra paminėtas Apaštalų tikėjimo išpažinime (Tikėjimo simbolyje): „[Aš tikiu] į Jėzų Kristų, Jo vienatinį Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris pradėtas iš Šventosios Dvasios, gimęs iš Mergelės Marijos.“
- Ši frazė išreiškia, kad Jėzus Kristus buvo pradėtas ne natūraliai, bet per Šventosios Dvasios veikimą ir gimė iš Marijos, kuri išliko Mergelė.
Įsikūnijimo reikšmė krikščionybei:
- Dievo artumas žmogui:
- Įsikūnijimas parodo Dievo meilę ir artumą žmonijai. Jėzaus tapimas žmogumi rodo, kad Dievas nėra tolimas ar nepasiekiamas, bet yra su savo kūrinija, kenčia ir išgyvena su ja. Tai įkūnija tikėjimą, kad Dievas tikrai supranta žmogaus kančias ir gyvenimo sunkumus, nes pats tapo žmogumi.
- Pavyzdys žmogui:
- Jėzaus gyvenimas ir jo įsikūnijimas yra pavyzdys krikščionims, kaip reikia gyventi. Jėzus rodė nuolankumą, paklusnumą Dievui ir meilę žmonėms, kurių krikščionys turėtų siekti sekti.
- Išgelbėjimas per Kristų:
- Įsikūnijimas buvo būtinas žmonijos išgelbėjimui. Tik Dievas galėjo atpirkti žmogų, tačiau atpirkimas turėjo būti atliktas per žmogaus prigimtį, nes tik žmogus gali atpirkti žmogaus nuodėmę. Todėl Dievo Sūnaus tapimas žmogumi leido atlikti šią atpirkimo misiją.
- Kristaus buvimas Bažnyčioje:
- Įsikūnijimas teologiniu požiūriu taip pat susijęs su Kristaus buvimu Bažnyčioje. Krikščionys tiki, kad per Jėzaus įsikūnijimą Dievo buvimas pasiliko tarp žmonių, ir ši buvimo forma tęsiasi Bažnyčioje ir per sakramentus.
Įsikūnijimas yra esminė krikščioniško tikėjimo tiesa, pagal kurią Dievas tapo žmogumi Jėzuje Kristuje, kad išgelbėtų žmoniją. Tai išreiškia Dievo meilę, kuri pranoksta viską, nes Dievas pats nusileido į žemiškąją tikrovę, prisiėmė žmogiškąją prigimtį ir per Jėzaus kančią, mirtį bei prisikėlimą atvėrė kelią žmonėms į amžinąjį gyvenimą. Įsikūnijimas pabrėžia Dievo artumą žmogui, Jo gailestingumą ir gelbėjimo planą visai žmonijai.