Investitūra – tai terminas, kuris apibūdina procesą, kai asmuo oficialiai paskiriamas į aukštą bažnytinę arba pasaulietinę pareigybę, jam suteikiant tam tikrus simbolinius ženklus. Viduramžiais šis procesas tapo vienu iš pagrindinių konfliktų tarp pasaulietinės valdžios ir Bažnyčios. Diskusijos apie investitūrą ir su tuo susijusios galios ribos atskleidė svarbiausius viduramžių Vakarų Europos politinius bei religinius klausimus.
Investitūra viduramžiais reiškė ne tik dvasinį vyskupo paskyrimą, bet ir su juo susijusių pasaulietinių pareigų suteikimą. Vyskupai ir abatai tuo laikotarpiu neretai valdė žemes ir turėjo pasaulietinę valdžią, todėl jų paskyrimas tiesiogiai susijęs su politiniais interesais. Karaliai ir imperatoriai, siekdami įtvirtinti savo įtaką Bažnyčioje, norėjo kontroliuoti šiuos paskyrimus. Tai sukėlė konfliktą tarp pasaulietinės valdžios ir dvasinės hierarchijos.
X ir XI amžiais Šventosios Romos imperijos teritorijoje investitūros procesas buvo griežtai kontroliuojamas imperatorių. Jie skirdavo vyskupus ir suteikdavo jiems valdžios ženklus – žiedą ir pastoralą. Šis procesas sukėlė įtampą tarp Bažnyčios ir valstybės, nes popiežiai norėjo, kad vyskupai būtų skiriami nepriklausomai nuo pasaulietinių valdovų. Popiežiai teigė, jog vyskupų paskyrimas yra grynai dvasinis aktas, kurį turėtų atlikti tik Bažnyčia.
Investitūros ginčas pasiekė kulminaciją XI amžiuje, kai susikirto Šventosios Romos imperatoriaus Henriko IV ir popiežiaus Grigaliaus VII interesai. Grigalius VII paskelbė reformų programą, vadinamą „Grigaliaus reforma“, kurios tikslas buvo apriboti pasaulietinės valdžios įtaką Bažnyčiai. 1075 metais Grigalius VII uždraudė pasaulietiniams valdovams skirti vyskupus ir kitus dvasininkus. Šis draudimas sukėlė Henriko IV pasipriešinimą. Imperatorius toliau skyrė vyskupus, nepaisydamas popiežiaus nurodymų, ir už tai buvo ekskomunikuotas.
Vienas ryškiausių šio ginčo epizodų – Henriko IV kelionė į Kanosos pilį 1077 metais. Kadangi ekskomunikacija kėlė grėsmę jo valdžiai, Henrikas IV nusprendė atgailauti prieš popiežių. Kanosoje jis tris dienas laukė sniege, kol Grigalius VII priims jo atgailą ir atšauks ekskomunikaciją. Šis įvykis tapo simboliu Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios santykių dinamikai viduramžiais.
Investitūros ginčas baigėsi kompromisu 1122 metais, kai buvo pasirašyta Vormso konkordatas. Pagal šį susitarimą buvo nustatyta, kad vyskupus skirs Bažnyčia, tačiau pasaulietiniai valdovai galės dalyvauti paskyrimo procese, suteikdami žemių valdymo teises. Konkordatas atskyrė dvasines ir pasaulietines investitūros sritis, tačiau šis kompromisas neišsprendė visų įtampos tarp Bažnyčios ir valstybės klausimų.
Investitūros ginčas turėjo ilgalaikį poveikį viduramžių Europai. Jis sustiprino popiežiaus valdžią ir padėjo pagrindus centralizuotai Bažnyčios valdymo struktūrai. Tuo pačiu metu ginčas sumažino pasaulietinių valdovų tiesioginę įtaką dvasininkų skyrimui, tačiau sukūrė naujas politinių kompromisų formas tarp valdovų ir Bažnyčios.
Investitūros ginčas taip pat atskleidė giluminę įtampą tarp dvasinės ir pasaulietinės valdžios, kuri buvo būdinga visai viduramžių epochai. Apaštalas Paulius savo laiškuose pabrėžė, kad krikščionys turėtų gerbti tiek pasaulietinę, tiek dvasinę valdžią: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus aukštesnėms valdžioms“ (Rom 13,1). Tačiau investitūros ginčas parodė, kad šie santykiai ne visada buvo harmoningi.
Investitūra tapo Bažnyčios ir valstybės santykių simboliu. Šis procesas buvo ne tik dvasinės valdžios klausimas, bet ir politinės galios įrankis. Jis iliustruoja, kaip viduramžių visuomenėje religija ir politika buvo glaudžiai susijusios, formuodamos tiek Bažnyčios, tiek pasaulietinės valdžios struktūras. Šis laikotarpis paliko gilius pėdsakus religijos istorijoje, pabrėždamas Bažnyčios siekį išlikti nepriklausoma nuo politinės įtakos, bet tuo pačiu išlaikant svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime.