Interpretatorius yra religinės bendruomenės narys, kuris imasi aiškinti šventraščius, dogmas ar religines tradicijas, tačiau neturi oficialaus teologinio išsilavinimo ar sakralinio luomo statuso. Jo veikla dažniausiai vyksta neoficialiu lygmeniu, izoliuotose bendruomenėse ar šeimose, kur religiniai tekstai ar tradicijos įgyja naują prasmę per asmeninę interpretaciją. Interpretatorius savo autoritetą dažnai grindžia socialiniu statusu, gyvenimo patirtimi ar įgytu pasitikėjimu.
Šio reiškinio šaknys glūdi žmonių siekyje suprasti ir pritaikyti religines tiesas kasdieniame gyvenime. Mažesnėse bendruomenėse ar atokiose vietovėse, kur oficialūs dvasininkai retai lankosi, interpretatorius gali užimti reikšmingą vaidmenį kaip šventraščių aiškintojas. Jis dažnai vadovauja religiniams susibūrimams, pvz., Biblijos skaitymo rateliams, kuriuose aptariamos religinės tiesos ar nagrinėjami praktiniai moralės klausimai. Tokia veikla suteikia bendruomenei galimybę giliau susipažinti su religija, tačiau kartu atveria duris galimiems doktrinos iškraipymams.
Interpretatorių veikla gali tapti priežastimi naujų sektų atsiradimui, ypač jei jų aiškinimai ima smarkiai nukrypti nuo oficialios doktrinos. Pavyzdžiui, izoliuotose protestantiškose bendruomenėse interpretatoriai dažnai įgydavo lyderių vaidmenį, formuodami naujas religinio gyvenimo formas. Tačiau jų veikla nebūtinai turi būti destruktyvi – kai kuriais atvejais interpretatoriai prisidėjo prie religinio atsinaujinimo ar moralinio bendruomenės sustiprinimo.
Interpretatoriaus veikla dažnai susijusi su didesne laisve ir kūrybiškumu religijos supratime. Nors oficialūs dvasininkai ar teologai laikosi nustatytų dogmų ir kanonų, interpretatorius gali pritaikyti religines tiesas atsižvelgdamas į savo gyvenimo aplinkybes ar bendruomenės poreikius. Tačiau tokia laisvė turi ir rizikų – asmeninis ar kultūrinis kontekstas gali lemti doktrinos iškraipymą arba religinės tradicijos susiaurinimą.
Interpretatoriaus reiškinys aiškiai matomas protestantizmo istorijoje, kur pabrėžiamas asmeninis santykis su šventraščiais. Reformacijos laikais daug protestantiškų bendruomenių lyderių buvo savotiški interpretatoriai, kurie, neturėdami oficialios teologinės pozicijos, pateikė savas šventraščių interpretacijas. Tokia praktika iš dalies grindžiama Martino Liuterio idėja, kad kiekvienas tikintysis turi teisę ir pareigą savarankiškai skaityti ir suprasti Bibliją.
Vis dėlto interpretatoriai nėra būdingi tik protestantizmui. Daugybė religinės istorijos atvejų rodo, kad interpretatorių veikla egzistavo ir kitose religijose, ypač tose, kur dvasininkų luomas nebuvo griežtai apibrėžtas. Pavyzdžiui, liaudies religijos kontekste įvairiose kultūrose atsirasdavo žmonių, kurie aiškindavo religines tradicijas pagal savo patirtį ir supratimą, veikdami kaip tarpininkai tarp oficialios religijos ir kasdienio gyvenimo.
Interpretatorių veikla yra dviprasmiška. Viena vertus, ji skatina religinį gyvumą, įgalina tikinčiuosius aktyviau dalyvauti savo tikėjimo aiškinime ir plėtojime. Kita vertus, per didelė interpretatoriaus laisvė gali kelti pavojų, jei atsiranda polinkis atmesti esmines religijos tiesas ar kurti naujas, subjektyvias interpretacijas. Bažnyčios ar kitų religinių institucijų požiūris į interpretatorius dažnai būna atsargus, siekiant užkirsti kelią galimiems nukrypimams nuo tradicijos.
Interpretatorius yra ne tik religijos aiškintojas, bet ir tam tikra prasme religinės bendruomenės kūrėjas. Jo veikla atskleidžia bendruomenės poreikį turėti tarpininką, kuris padeda suprasti religiją per kasdienio gyvenimo prizmę. Nors interpretatoriai gali nukrypti nuo oficialios doktrinos, jie taip pat gali padėti atgaivinti religinį gyvenimą, įnešdami naujų idėjų ir ugdydami asmeninį tikėjimą.