Indulgencija katalikų Bažnyčioje yra išganymo malonė, suteikianti tikinčiajam visišką arba dalinį laikinųjų bausmių už jau atleistas nuodėmes atleidimą. Ši praktika remiasi Bažnyčios mokymu apie atgailą, nuodėmių atleidimą ir bendrąją Kristaus bei šventųjų nuopelnų „lobių“ galią, iš kurių Bažnyčia, kaip Kristaus įsteigta institucija, gali dalyti dvasines malones.
Indulgencijos doktrina yra pagrįsta katalikų tikėjimu, kad nors nuodėmės gali būti atleidžiamos per išpažintį, jų pasekmės gali išlikti ir reikalauti ištaisymo. Pagal katalikų teologiją, nuodėmės pažeidžia ne tik santykį su Dievu, bet ir bendrąją Bažnyčios bendrystę. Indulgencija siūlo būdą atkurti šį santykį ir pašalinti nuodėmių pasekmes, kurios būtų atpirktos per laikinas kančias ar skaistyklą po mirties.
Indulgencijų praktika buvo oficialiai įtvirtinta Viduramžiais, nors jos šaknys siekia ankstyvąją Bažnyčią, kurioje atgailos procesai galėjo apimti viešus veiksmus, maldas ir aukas. Viduramžių laikais indulgencijos tapo plačiau paplitusios, dažnai siejamos su piligrimystėmis, šventųjų relikvijų lankymu ar kitais pamaldumo aktais. Pavyzdžiui, piligrimai, kurie aplankydavo Romą ar kitus šventus miestus, galėjo gauti visišką indulgenciją.
Vienas ryškiausių istorinių pavyzdžių – Kryžiaus žygiai, kurių dalyviai buvo raginami kovoti už tikėjimą, pažadant jiems visišką nuodėmių atleidimą. Tačiau XIV–XV amžiuje indulgencijų praktika pradėjo kelti kontroversijas, nes jos kartais buvo susietos su finansiniais mainais, o tai sukėlė pasipiktinimą ir nepasitikėjimą.
Šis piktnaudžiavimas tapo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių XVI amžiuje kilo Reformacija. Martynas Liuteris savo „95 tezėse“ griežtai kritikavo indulgencijų pardavinėjimą, teigdamas, kad jos neatitinka tikrojo atgailos ir dvasinio gyvenimo esmės. Šios tezės sukėlė plačią diskusiją apie Bažnyčios praktiką ir teologiją, galiausiai vedusią prie protestantizmo atsiskyrimo.
Reaguodama į Reformacijos kritiką, katalikų Bažnyčia per Tridento susirinkimą (1545–1563) išsamiai peržiūrėjo ir patvirtino indulgencijų doktriną. Buvo pabrėžta, kad indulgencijos nėra parduodamos, o jų suteikimas turi būti susijęs su tikra atgaila, malda ir dvasiniu augimu. Šiuolaikinėje katalikų Bažnyčioje indulgencijos praktika išliko, tačiau ji yra griežtai reguliuojama ir susijusi su dvasiniais aktais, pavyzdžiui, malda, Eucharistijos priėmimu, išpažintimi, Šventojo Rašto skaitymu ar gailestingumo darbais.
Indulgencijos dažnai susijusios su ypatingais Bažnyčios įvykiais, pavyzdžiui, jubiliejiniais metais. Jubiliejiniai metai suteikia galimybę tikintiesiems gauti visišką indulgenciją, atlikus nustatytas sąlygas, tokias kaip išpažintis, Eucharistijos priėmimas ir malda už popiežių.
Indulgencija atspindi Bažnyčios teologinį požiūrį į Dievo gailestingumą ir dvasinį gyvenimą. Tai yra priemonė, padedanti tikintiesiems įveikti nuodėmės pasekmes ir siekti pilnesnio santykio su Dievu bei Bažnyčia. Ši praktika pabrėžia dvasinio augimo, atgailos ir maldos svarbą, siekiant gyvenimo šventumo.
Istorijoje yra žinomos kelios ypatingos indulgencijos, kurios turėjo didelį poveikį tiek religiniu, tiek politiniu lygmeniu. Šios indulgencijos buvo reikšmingos dėl jų masto, pasekmių ar istorinio konteksto. Žemiau pateikiamos žymiausios indulgencijos:
1. Kryžiaus žygių indulgencijos
Kryžiaus žygių laikotarpiu indulgencijos buvo suteikiamos visiems, dalyvavusiems šiuose žygiuose kaip kovotojai už tikėjimą. Pirmasis kryžiaus žygis (1096–1099) buvo paskelbtas popiežiaus Urbono II, kuris pažadėjo visišką nuodėmių atleidimą tiems, kurie prisidės prie Šventosios Žemės išlaisvinimo. Tai buvo pirmasis masinis indulgencijos taikymo atvejis, kuriuo siekta skatinti religinį entuziazmą ir mobilizuoti Europą.
2. Didysis 1300 metų jubiliejus
1300 metais popiežius Bonifacas VIII paskelbė pirmąjį oficialų jubiliejinius metus, kurie tapo reikšmingu indulgencijų gavimo laikotarpiu. Visi, atvykę į Romą ir atlikę išpažintį, gavo visišką nuodėmių atleidimą. Tai tapo tradicija, kurią Bažnyčia tęsė kas 25 ar 50 metų. Pavyzdžiui, jubiliejiniai metai 2000-aisiais sulaukė didžiulio dėmesio ir buvo galimybė tikintiesiems gauti pilną indulgenciją.
3. Avinjono popiežių indulgencijos
14-ajame amžiuje, kai popiežių rezidencija buvo perkelta į Avinjoną, indulgencijos tapo reikšminga priemone Bažnyčios finansų stiprinimui. Tuo laikotarpiu indulgencijos dažnai buvo naudojamos kaip priemonė finansuoti šventųjų vietų statybą ar palaikyti popiežiaus dvarą, todėl sukėlė daug kritikos dėl jų piktnaudžiavimo.
4. Šv. Petro bazilikos statybos indulgencijos
Popiežius Leonas X XVI amžiuje paskelbė indulgencijas, kad surinktų lėšų Šv. Petro bazilikos statybai Romoje. Tai buvo vienas iš reikšmingiausių istorinių atvejų, kai indulgencijos buvo tiesiogiai susietos su finansiniu tikslu. Tai taip pat tapo pagrindine Reformacijos priežastimi, nes Martynas Liuteris 1517 metais savo „95 tezėse“ griežtai kritikavo indulgencijų pardavinėjimą ir pabrėžė, kad tai neatitinka krikščioniškosios atgailos esmės.
5. Plenarinių indulgencijų paskelbimas per epidemijas
Viduramžių Europoje, ypač per Juodąjį marą (1347–1351), popiežiai skelbdavo plenarines indulgencijas tiems, kurie mirdavo nuo epidemijos arba melsdavosi už sergančiuosius. Ši praktika siekė suteikti žmonėms viltį ir dvasinę paramą nepaprastai sunkiais laikais.
6. 1520 metų Indulgencijos ir Liuterio reakcija
Popiežius Leonas X 1520 metais išleido bulią „Exsurge Domine“, kurioje pasmerkė Martyno Liuterio kritiką indulgencijoms. Ši bulla taip pat suteikė indulgencijas tiems, kurie vykdė tam tikras religines praktikas. Tai dar labiau paaštrino konfliktą tarp Bažnyčios ir Reformacijos šalininkų, kuris vėliau peraugo į religinį susiskaldymą Europoje.
7. Jubiliejiniai metai 2000-aisiais
Šiuolaikiniame kontekste reikšmingi buvo jubiliejiniai 2000 metai, paskelbti popiežiaus Jono Pauliaus II. Tikintieji galėjo gauti visišką indulgenciją atlikę tam tikras religines praktikas, tokias kaip išpažintis, Eucharistijos priėmimas ir maldos už popiežių. Tai simbolizavo naujo tūkstantmečio pradžią ir atnaujintą dėmesį tikėjimo atgaivinimui.