Ideosfera laikoma nematomu minčių pasauliu, kuriame kaupiasi žmonijos idėjos, simboliai, vertybės ir filosofinės kryptys. Neretai vartojamas palyginimas su Noosfera, aprašyta Pjero Teilharo de Šardeno, tačiau idėjų būvis turi platesnį pritaikymą įvairiuose moksliniuose, religiniuose bei kultūriniuose kontekstuose. Pavadinimas gali būti siejamas su graikų kalbos žodžiu idea, reiškiančiu protinį vaizdinį, ir kitais naratyvais, kuriuose minimos kolektyvinės žmonijos dvasinės erdvės. Vieni autorių laiko tai koncepcija, atveriančia galimybes suprasti, kaip žmonių bendruomenės perduoda ir perima dvasinius suvokimus. Kiti pabrėžia galimą kultūrinį bei socialinį poveikį, kilusį iš didelių idėjų susidūrimų.
Teologijoje ideosferos terminas gali būti suprantamas kaip atskiras lygmuo, kuriame tarpusavyje sąveikauja skirtingų religijų tiesos bei doktrinos. Ankstyvuosiuose Bažnyčios tekstuose galima aptikti užuominų, rodančių teologų pastangas tvarkytis su filosofinėmis idėjomis, atkeliavusiomis iš helenistinės aplinkos. Toks susidūrimas tarp krikščioniškos doktrinos ir antikos mąstymo pavyzdžių padėjo suformuoti bendrą žinojimo tinklą, galiausiai tapusį viduramžių scholastikos pagrindu. Reikėtų pastebėti, kad religinis mokymas dažnai apeliuoja į bendrus dvasinius archetipus, kurie plinta per skirtingus amžius. Tuo būdu susiklosto tarpusavio ryšiai, palaikantys žmonių tikėjimo horizontus.
Egzistuoja pavyzdžių, atskleidžiančių ideosferos įtaką dvasiniams rašytiniams šaltiniams. Senųjų civilizacijų tekstuose randama bendrų idėjų, nepaisant geografinių atstumų. Pirmieji hebrajų Rašto fragmentai, vėliau įtraukti į Senojo Testamento kanoną, atskleidžia giminingumą su Artimųjų Rytų mitologijomis. Vedų raštai iš Indijos subkontinento turi panašumų su kitomis indoeuropietiškomis tradicijomis. Toks reiškinys rodo, kad egzistuoja tam tikra bendra erdvė, priimanti, apdorojanti ir retransliuojanti dvasinius motyvus. Vėliau toje erdvėje gimsta naujos idėjos, transformuojančios dvasinį pasaulėvaizdį.
Ideosferos samprata neretai siejama su mintimi, kad visos žmogaus suformuotos sąvokos gyvuoja tikrovėje, kurią galima prilyginti milžiniškam informacijos debesies pavidalui. Kai kurie mąstytojai nurodo, kad religijos mokymai leidžia žmogui peržengti grynai materialią egzistenciją, nes būtent idėjų sfera tampa tiltu tarp regimo ir dvasinio pasaulio. Tokie svarstymai palaipsniui įsitvirtino moderniose diskusijose apie kultūros ir religijos sąveiką. Pasak šių teorijų šalininkų, žmonija geba ne tik kurti naujus idealus, bet ir atsinaujinti, kai kolektyvinė sąmonė pasiekia aukštesnį suvokimo lygmenį. Iš to gimsta tikėjimas, kad tikrosios idėjos gali tapti dvasine jėga, galinčia išvesti bendruomenę iš inercijos.
Sakoma, kad per istoriją religijų mokytojai, pranašai bei mistikai gavo įkvėpimą iš platesnės mentalinės sferos, kuri perduoda universalias tiesas. Senovės Egipto išminčiai, Senojo Testamento pranašų balsai ar budizmo mokymų skleidėjai keitė kolektyvines normas, palikdami pėdsaką ne tik rašytinėje tradicijoje, bet ir žmonijos vertybiniame pamate. Tikintieji kartais mano, kad tokios dvasinės įžvalgos keliauja iš ideosferos gelmių, apjungiančių žmogiškumą aukštesnio lygio prasmei.
Kritikai teigia, jog pernelyg platus ideosferos sampratos taikymas gali klaidinti, nes sunku moksliškai atskirti idėjų plitimą nuo paprasto informacinio mainų proceso. Visgi net skeptiškai nusiteikę tyrėjai pripažįsta, kad egzistuoja nevienareikšmis ir subtilus ryšys tarp mūsų mąstymo, kolektyvinių įsitikinimų ir dvasinio pažinimo. Nors tikslaus žemėlapio, aprašančio idėjų pasaulį, nėra, daugelio kultūrų šventieji tekstai bent fragmentiškai leidžia patirti to, kas gali egzistuoti už materialaus būvio ribų.