Iconoklazmas (arba ikonoklazmas) yra religinis judėjimas ar doktrina, kuri pasisako prieš religinių atvaizdų, ypač ikonų, naudojimą, garbinimą ar vaizdavimą religiniame kontekste. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „eikon“ (vaizdas, ikona) ir „klasis“ (sulaužymas), reiškiantis „ikonų laužymas“. Iconoklazmas buvo ypač reikšmingas Bizantijos imperijos laikotarpiu ir sukėlė didelius religinius, politinius ir kultūrinius ginčus.
Pagrindinės iconoklazmo savybės:
- Istorinis kontekstas: Iconoklazmas tapo svarbus VIII–IX amžiuje Bizantijos imperijoje. Pirmasis ikonoklastų laikotarpis prasidėjo 726 m., kai imperatorius Leonas III paskelbė įsakymą sunaikinti religinius atvaizdus. Tai buvo reakcija į manymą, kad religinės ikonos tapo stabmeldystės objektu, ir kad Dievas baudė imperiją dėl šio atvaizdų garbinimo.
- Religiniai argumentai: Iconoklastai teigė, kad religiniai atvaizdai (ikonos) pažeidžia Antrąjį Dievo įsakymą, kuris draudžia daryti ir garbinti vaizdus. Jie tikėjo, kad tikrasis garbinimas turėtų būti nukreiptas tik į Dievą, o ne į fizinius atvaizdus, kurie gali būti klaidingai suvokiami kaip šventumo šaltinis.
- Ikonodulai: Priešinga pusė, vadinama ikonodulais arba ikonofilais, gynė ikonų naudojimą. Jie teigė, kad ikonos yra svarbios religinės praktikos dalis, nes jos padeda tikintiesiems susitelkti į dvasinį gyvenimą ir garbinti Dievą. Ikonodulai tvirtino, kad ikonos nėra Dievo atvaizdas, bet tarnauja kaip langas į dvasinę tikrovę.
- Religiniai ir politiniai ginčai: Iconoklazmas sukėlė didelius religinius ginčus Bizantijos imperijoje, kurie peraugo į politinius konfliktus. Imperatoriai, palaikantys iconoklazmą, bandė įtvirtinti savo valdžią, kovodami su įtakingais vienuolynais ir dvasininkija, kurie dažnai gynė ikonodulų poziciją.
- Antrasis Nikėjos Susirinkimas: Iconoklazmo ginčas galiausiai buvo išspręstas 787 m. įvykusiame Antrajame Nikėjos Susirinkime, kur ikonodulų pozicija buvo patvirtinta. Susirinkimas paskelbė, kad ikonų garbinimas yra teisėtas, nes ikonos atspindi dieviškumą ir padeda tikintiesiems jungtis su Dievu.
- Vėlesnės pasekmės: Nors Antrasis Nikėjos Susirinkimas formaliai užbaigė ikonoklastų ir ikonodulų konfliktą, iconoklazmo įtaka dar kartą pasireiškė IX amžiuje, vadinamuoju Antruoju iconoklazmo periodu, kuris truko iki 843 m. Galutinai ikonų garbinimas buvo atstatytas 843 m., ir ši data švenčiama Ortodoksų Bažnyčioje kaip „Ortodoksijos triumfas“.
- Iconoklazmo pasekmės: Iconoklazmo laikotarpis turėjo ilgalaikį poveikį Bizantijos menui ir kultūrai. Daug religinių atvaizdų buvo sunaikinti arba paslėpti, o ikonografijos stiliai ir metodai buvo paveikti šio judėjimo.
Iconoklazmas yra svarbus istorinis reiškinys, kuris parodo, kaip religiniai ir teologiniai ginčai gali turėti gilių pasekmių visuomenei, menui ir kultūrai. Šis judėjimas atspindi gilius teologinius nesutarimus dėl religinių atvaizdų vaidmens ir reikšmės krikščionybėje.